Kultūra, kurioje įsivertinimas turi prasmę

Mokytojai taip pat mokosi: „Mokytojų bendrystė, dalijimasis patirtimi ir drąsa ieškoti – tai kelias į refleksijos kultūrą, kurioje mokymasis tampa ne tik rezultatu, bet ir prasmingu procesu“

Pavaduotoja ugdymui Nijolė Balčikonytė

Kūrybinė pedagogo ir vaiko sąveika ugdymo procese

Yra ypatingų akimirkų gimnazijos gyvenime, kai susirenkame ne todėl, kad privalome, bet todėl, kad rūpi. Pastarasis 2025 metų gegužės 29 d. Mokytojų tarybos posėdis – viena tokių akimirkų. Jame netilo gyvas, atviras pokalbis: be formalumų, be maskuojančių frazių, bet su tikru rūpesčiu ir noru keistis. Gimnazijos mokytojai nuoširdžiai diskutavo, drąsiai kėlė klausimus, dalijosi savo sėkmėmis ir abejonėmis, įsiklausė vieni į kitus. Kiek daug išminties slypi bendroje patirtyje – kai leidi sau nežinoti, bet nori suprasti, kai išgirsti ne tam, kad atsakytum, bet kad iš tikrųjų išgirstum. Šis posėdis dar kartą patvirtino: mūsų stiprybė – bendrystėje. Kiek daug galime padaryti, kai veikiame kartu – ne kaip atskiri dalyviai, bet kaip bendruomenė, kurią vienija ne tik profesija, bet ir atsakomybė kurti mokyklą, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas, girdimas, augantis. Čia prasideda prasmingi pokyčiai – ne dokumentuose, o žmonėse.

Įsivertinimas: ne forma, o prasmė

Visi esame sutikę mokinį, kuris, išėjęs iš klasės, paklaustas, ką šiandien išmoko, gūžteli pečiais. Ir vis dėlto – būtent gebėjimas suprasti, kaip ir kodėl tobulėjame, yra pažangos pagrindas. Šiandien, kai mokymasis tampa ne tik žinių kaupimu, bet ir asmeniniu augimu, įsivertinimas turi ypatingą reikšmę. Tai nėra tik metodas ar užduotis pamokos pabaigoje – tai nuolatinis vidinis dialogas, stiprinantis mokinio savivoką, atsakomybę, motyvaciją. Posėdžio tema – įsivertinimas – pakvietė mus visus dar kartą pažvelgti į šį procesą ne kaip į rutiną, o kaip į galimybę kurti prasmingą ugdymo kelionę.

Įsivertinimas – procesas ar rezultatas?

Šiuolaikinėje klasėje įsivertinimas tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe. Tačiau pirmasis iššūkis – mūsų pačių supratimas: ar įsivertinimas yra rezultatas – atsakymas į klausimą „kaip man sekėsi?“, ar vis dėlto tai nuoseklus procesas, padedantis suprasti mokymosi eigą? Dauguma šiuolaikinių tyrimų akcentuoja, kad įsivertinimas – tai mokinio gebėjimas apmąstyti savo pažangą, išsikelti tikslus ir juos peržiūrėti, reaguojant į iššūkius. Šis procesas reikalauja aiškių kriterijų, saugios aplinkos ir pasitikėjimo kultūros. Mokytojo užduotis – padėti mokiniui ne tik reflektuoti, bet ir patikėti, kad jo pastanga turi vertę. Kai įsivertinimas tampa įprasta mokymosi dalimi, pasikeičia ne tik mokinių požiūris į pamoką – keičiamės ir mes, mokytojai.

Įsivertinimo priemonių įvairovė – būtinybė, o ne prabanga

Pastebime, kad pamokose dažnai dominuoja vienodi įsivertinimo metodai – emocijų termometrai, „šviesoforai“, žodinė refleksija. Jie naudingi, bet dažnai tampa formaliais ir praranda prasmę. Skaitmeniniai įrankiai, tokie kaip „Mentimeter“, „Padlet“, „Google Forms“ ar net „Kahoot“ refleksijai, gali atverti naujus kelius, bet svarbiausia – jų tikslingas naudojimas. Įsivertinimas neturėtų būti skirtas tik pažymio prognozei. Kūrybiški metodai – mokinio dienoraštis, refleksiniai klausimai, vizualinės skalės ar net meno raiška – padeda mokiniui kalbėti apie save. Tačiau tam reikia drąsos eksperimentuoti, mokytis vieniems iš kitų ir reflektuoti savo praktiką. Įrankių įvairovė – tai kelias į kiekvieno mokinio pažinimą ir individualios pažangos stebėjimą.

Kultūra, kurioje įsivertinimas turi prasmę

Įsivertinimas negali gyvuoti be aiškios kultūros – tokios, kurioje klaida nėra bausmė, o galimybė, kurioje kiekvienas žingsnis vertinamas ne pažymiu, bet pastanga. Deja, kai kuriems mokiniams įsivertinimas tebėra tuščias ritualas – nesuprastas, formaliai atliktas. Ką tai sako apie mus? Galbūt stinga kantrybės, aiškumo, pasitikėjimo? Mokinių motyvaciją galima auginti – įtraukiant juos į kriterijų kūrimą, siūlant pasirinkimą, skatinant pasidžiaugti asmeniniu progresu, o ne palyginti save su kitais. Mokytojui svarbu tikėti, kad kiekvienas mokinys gali būti reflektuojantis – jei tik sukuriame tam erdvę ir laiką.

Mokytojai daro įtaką kiekvienai kitai profesijai – todėl būtina, kad jie niekada nenustotų mokytis

Mūsų visų pastangos įtraukti įsivertinimą į pamokos struktūrą – tai žingsnis į labiau mokinį įgalinančią mokyklą. Įsivertinimas nėra papildomas „reikalavimas“, tai mūsų ugdymo šerdis. Gimnazijos mokytojų bendrystė, dalijimasis patirtimi ir drąsa ieškoti – tai kelias į refleksijos kultūrą, kurioje mokymasis tampa ne tik rezultatu, bet ir prasmingu procesu. Linkiu, kad kiekvienas įsivertinimo momentas pamokoje būtų ne sustojimas, o startas – naujam pažinimui, žingsniui į priekį.