Spaudos atgavimo diena – laisvė kalbėti, pareiga saugoti

Spaudos atgavimo diena – laisvė kalbėti, pareiga saugoti

Gegužės 7–ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai diena, kai prisimename ne tik svarbų istorinį faktą, bet ir žmones, kurie, rizikuodami savo saugumu, siekė išsaugoti lietuvių kalbą. 1904 metais, panaikinus spaudos draudimą, lietuviškas žodis vėl skambėjo viešai – tai buvo svarbus žingsnis tautinės sąmonės stiprinimo kelyje.

Spaudos draudimo metais kalbos gyvybingumą palaikė šimtai drąsių žmonių – mokytojų, ūkininkų, dvasininkų ir paprastų kaimo gyventojų. Jie slapta platino leidinius, mokė rašto. Kiekvienas jų veiksmas liudijo tikėjimą lietuvių kalbos verte ir jos išlikimo būtinybe.

Gegužės 7-oji – tai priminimas, kad kalbos laisvė nėra savaime duota: ją turime saugoti kasdien. Lietuvių kalba –  ne vien gramatikos taisyklių visuma, tai mūsų bendravimo priemonė, kultūrinės tapatybės dalis ir būdas reikšti mintis bei jausmus. Ji gyvuoja šeimos pokalbiuose, pamokose, socialiniuose tinkluose, viešajame gyvenime.

Skaitmeninis amžius sudaro sąlygas kalbos gyvavimui, bet kartu kelia ir iššūkių. Trumpėjant tekstams ir greitėjant kalbai, vis sunkiau išlaikyti aiškumą. Todėl ši diena primena, kaip svarbu kalbėti ir rašyti taisyklingai, tinkamai vartoti žodžius ir jausti, kada jie tinka, o kada – ne.

Minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, stabtelėkime pagalvoti, kaip vartojame kalbą kasdien, kaip ji veikia mūsų bendravimą, mąstymą ir ryšius su kitais. Kalba gyva tiek, kiek ją branginame, vartojame atsakingai ir su pagarba puoselėjame.

Ar šiandien vis dar suprantame, ką iš tiesų reiškia lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio mintis: „Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“?

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Robertas Šlioževičius

Gimtoji kalba – tautos identiteto dalis

Kiekvieną gegužės 7 d. mes dar stipriau prisimename bei pagalvojame, kad gimtoji lietuvių kalba – pati svarbiausia tautos identiteto dalis. Kas iš mūsų liktų, jei mes netektume jos? Kas liktų iš mūsų svarbios ir legendomis apipintos istorijos, jei nebebūtų  dainingos kalbos, kuria užrašėme ir dabar  užrašome savo išgyvenimus? Tokią išnykimo grėsmę yra tekę patirti dukart: kol nebuvo spausdintos lietuviškos knygos, kai daug kas sakė, jog lietuvių kalba – prasčiokų kalba, kai carinė Rusija 1864–1904 m. uždraudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis.

Lietuvių tauta stipri, taip paprastai nepasiduodanti. Sudėtingiausiomis akimirkomis prisimena renesanso laikais gyvenusio lietuvių kalbos teisių gynėjo Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžius: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Todėl ir šiandien mes, Lietuvos žmonės, turime teisę džiaugtis  kalbos laisve ir pareigą girti tuos, kurie  laisvę apgynė, pasididžiuodami aukštino lietuvių kalbos turtingumą, skambumą, melodingumą, kaip įrodymą išleido ne vieną grožinės literatūros darbą.

Poetas Just. Marcinkevičius tautos kalbos svarbą apibūdina tokiomis eilėraščio eilutėmis: „Gimtųjų žodžių apkabintas,/Aš gyvas kalboje./ Sakau: esi man, kaip žibintas/ Pasaulio tamsoje.“ Vadinasi, vartodami gimtąją lietuvių kalbą mes tęsime didžių žmonių darbus ir patys tobulėsime.

Karolina Jurjonaitė,

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos antrokė,

Būsimųjų pedagogų klubo narė