Kodėl verta atrasti mėgstamą veiklą?

Kodėl verta atrasti mėgstamą veiklą?

Dauguma žmonių galvoja, kaip įdomiau, kaip prasmingiau praleisti laiką. Išbando ne vieną paties pasirinktą ar kito pasiūlytą sritį, kol atranda save ar tiesiog gerai jaučiasi. Sakoma –  ypač jaunimui svarbu atrasti veiklą, kuri tikrai domintų ir leistų ne tik linksmai praleisti laisvalaikį, bet ir padėtų augti kaip asmenybei. Įvairūs užsiėmimai svarbūs dėl kelių priežasčių – padeda pažinti save, lavina komunikabiluma, plečia akiratį, sudaro galimybes susirasti draugų, ugdo valią... Žinoma, geriausiai į klausimą, kodėl verta užsiimti mėgstama veikla, tiksliausiai atsakys ir dar kitokią priežastį nurodys kiekvienas tai darantis.

Noriu pasidalinti asmenine patirtimi. Aš sportuoju – žaidžiu tinklinį. Pradėti lankyti treniruotes mane paskatino draugės, kurios jau treniravosi ir apie atrastą veiklą kalbėjo tik teigiamai. Pradžioje sporto salėje išgyvenau nejaukumą, bet su draugiška komanda, nuostabia, motyvuojančia trenere Jolanta Žukauskiene, buvau šiltai priimta, todėl greitai pripratau, jaučiausi stipriai motyvuota žaisti vis geriau ir geriau. Įtakos turėjo ir šeimos nariai (kaip be jų!), kurie pritarė mano pasirinkimui, drąsino, palaikė bei padėjo. Šįkart galima sakyti – draugių įspūdžiai, aptariami užsiėmimai man padėjo atrasti sporto šaką, tapusią mėgstama ir prasminga veikla.

Mokausi Gargžduose, ten tikrai galima rasti kuo užsiimti. Yra sporto centras, neformalaus švietimo būreliai, kultūros renginiai. Jaunimas gali net rinktis, sakyčiau, net labai išrankus atras vietą, kur galės save realizuoti kaip asmenybę. Svarbu, kad tada, kai užsiimi kokia veikla, save stebėtum ir tyrinėtum, kaip keitiesi. Pastebėjau – tinklinis man suteikia daug daugiau negu tik fizinę ištvermę. Treniruotės, atrodo, įprasti pratimai, veiksmai, bet ir jie suteikia įvairių patirčių, išugdo tam tikrų savybių. Varžybos – dar kitokia patirtis. Laimėjimai, žinoma, suteikia džiaugsmo, pasitikėjimo, regis, atperka kasdienių treniruočių nuovargį, tai įvertinimas atkaklaus, vieningo žaidimo. Kai per apdovanojimus išgirstu „Klaipėdos rajono komanda“ ar „Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos tinklininkės“ – širdyje jaučiu nuoširdų pasididžiavimą: atstovauju ne tik sau bei savo komandai, bet ir Gargždams. Tai skatina stengtis dar labiau ir įdėti daugiau pastangų. Pergalės išmoko gerbti varžovą ir išlikti kukliam. Pralaimėjimai, be abejo, sunkesni, kartais net skaudūs, nes tiek stengtasi, tiek atiduota laiko, jėgų. Bet ir jie naudingi, nes stiprina ištvermę, moko analizuoti klaidas ir ieškoti būdų, kaip judėti toliau. Būtent sportas – mėgstama veikla – išmokė mane neprarasti vilties net tada, kai, atrodo, laimėjimas taip toli.

Įsitikinau, kad treneris – labai svarbus žmogus. Mano komandos trenerė Jolanta Žukauskienė ne tik moko, kaip elgtis žaidybinių situacijų metu, bet ir padeda lavinti asmenybę. Ji visada pastebi, kada pavargsti, nebeturi motyvacijos ir visada visada suranda tinkamų žodžių, kurie motyvuoja toliau nepasiduoti ir žaisti. Prieš varžybas mūsų komanda atlieka tokį ritualą – sustojame ratu, apsikabiname ir šūktelime: „Mes už Gargždus.“ Tai akimirka, kuri mus sustiprina, dar labiau suvienija. Trenerė Jolanta prieš kiekvienas varžybas primena, kad svarbiausia pasitikėti savimi ir komanda, kuri yra labai svarbi. Tai žmonės, kurie tampa tarsi antra šeima: kartu džiaugiamės laimėjimais, palaikome viena kitą ir, jeigu kas nepavyksta, niekada nesmerkiame. Žinoma, turiu autoritetą – mane įkvepia dvi žinomos Lietuvos tinklininkės: Ainė Raupelytė ir Monika Paulikienė. Jų žaidimas, pasiekimai man yra įtikinamas pavyzdys, kad sunkiu darbu, stipriai pasitikint, įmanoma įgyvendinti išsikeltus tikslus. Esu tikra, jog sutikti žmonės, įkvepiantys pavyzdžiai yra ta paskata, kuri leidžia ir sunkiai dirbti, ir mėgautis tuo, kuo užsiimi.

Nors tinklinis užima labai didelę mano gyvenimo dalį, randu laiko ir kitiems pomėgiams bei užsiėmimams: knygų skaitymui, buvimui su draugais, šeima, filmų žiūrėjimui, pasivaikščiojimams gamtoje. Atsakingai galiu sakyti, kad praturtintum kasdienybę, ugdytum charakterio savybes, suformuotum save, turi atrasti mėgstamą veiklą. Labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių įdėtų pastangų ir pasirinkimų kasdien – drąsiai veikdami dažniau bei nuoširdžiau šypsosimės.

Deimena Šeškaitė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė

Pažvelgti į tai, kas arti

Šeima daugumos žmonių gyvenime labai įprastas reiškinys, todėl, kai išgirstamas klausimas, kuo ji svarbi, dažnai net sutrinkama ir tepasakoma: ,,Šeima – tai viskas, kas svarbiausia.“ „Šeima – tai patys artimiausi žmonės, ir džiaugsme, ir varge esantys šalia.“ Nuskamba tokie knyginiai sakiniai, o juk kiekviena šeima labai individuali, kurianti savo istoriją, daranti įtaką ir šalia gyvenantiems.                     

Pati dažnai galvoju apie šeimos poveikį mano besiformuojančiai asmenybei. Gyvendama nedideliame miestelyje,  dažnai stebiu žmonių elgesį, ieškau įkvėpimo besikeičiančioje aplinkoje. Gaila pripažinti, bet kartais pamirštu pažvelgti į tai, kas arti, – į savo šeimą. Ji lyg fonas, kuris įprastas ir, regis, visada esantis, visada būsiantis. Tik tada, kai patiriu sunkumų, suprantu, kokia reikšminga man yra šeima, jog būtina ją visada vertinti. Reikėjo laiko, bet dabar  vis dažniau suvokiu ir vertinu jaučiamą ne tik tėvų, bet ir senelių, krikšto tėvų paramą, o labiausiai supratimą. Nors dažnai to nepastebėdavau ar nemokėdavau suprasti – būtent jų žodžiai, palaikymas ir net tyla kuria mane tokią, kokia esu ir kokia pamažu tampu.

Man, kaip jaunai merginai, susiduriančiai su įvairia gyvenimiška patirtimi bei galimybėmis, ieškančiai savirealizacijos tikslų, būdų, labai svarbūs tampa artimųjų žmonių patarimai, palyda ir nukreipimas tinkama linkme. Iš savo švelnios mamos bei linksmo krikšto tėvo nuolat girdžiu: „Pasiimk viską, ką tau duoda gyvenimas šią akimirką. Nebijok visada išbandyti ką nors nauja…“ Atrodo, kad šie paskatinimai išugdė manyje smalsumą, todėl sukaupiau nemažai įvairių gyvenimo patirčių – jos ne tik praplečia mano akiratį, formuoja savitą požiūrį į pasaulį, bet ir drąsina imtis naujų veiklų.  Pradėjau kurti tekstus, kad kuo taisyklingiau formuluočiau sakinius, kad kalbėčiau apie tai, kas man bei mano bendraamžiams rūpi, kad paraginčiau kitus pagalvoti apie svarbius dalykus. Šiais mokslo metais dalyvavau ir pėsčiųjų žygyje – įveikiau 25 km. Šis pasirinkimas reikalavo užsispyrimo ir ištvermės, supratau, kad pradėtą veiklą reikia užbaigti. Būtent žygyje suvokiau, jog kantrus tėtis yra mano ištvermingumo pavyzdys. Tokia patirtis, mano artimieji brandina ir augina mane.

Net neabejoju, kad kiekvieno žmogaus asmenybei įtaką daro seneliai: jų ramūs  pamokymai, užsiėmimai kartu, kantrus išklausymas ir neskubėjimas sakyti, kad ,,nieko čia tokio“. Man atrodo, jog būdama šalia senelių jaučiuosi tokia svarbi, tiek daug galinti, o kartais ir priimanti galutinį sprendimą.  Mano seneliai yra sukaupę  daug gyvenimiškos patirties, tad noriai dalijasi patarimais, kaip draugauti ir su mergaitėmis, ir su berniukais, kaip rengtis, kaip kalbėtis su  kitu, ką valgyti, o ko ne. Jie kaip istorijos vadovėlis pateikia faktų apie gyvenimą tarybiniais metais, apie nepriklausomybės atkūrimą. Man ne kartą susidarė įspūdis, kad senelių labai gera atmintis: be kartojimo gali pacituoti posmą iš eilėraščio ,,Lietuva brangi“, pasakyti, koks dainininkas atlieka ,,Bunda jau Baltija“ ar kokia aktorė vaidina Jurgą filme ,,Baltaragio malūnas“. Būnant senelių namuose akį dažnai patraukia pilnut pilnutėlės knygų lentynos. Mane labiausiai sudomina sveikatingumo bei rankdarbių knygos, kurias seneliai laisvai skolina man paskaitinėti, taip dar kitaip mane skatindami augti. Leisdami laiką su seneliais mes irgi praturtiname dvasinį pasaulį, kas suteikia galimybių dar tvirčiau žengti savo  keliu.

Vis dažniau galvodama apie savo šeimą, prisimenu krikšto mamos palinkėjimą: „Tegul kiekviena diena tau suteikia priežastį šypsotis ir atrasti mažus stebuklus.“ Galiu  drąsiai teigti, jog artimieji, jų patirtys, žodžiai ar  apsikabinimas visada suteikia priežastį būti laimingai bei šypsotis, o stebuklas yra tai, kad suvokiu, jog  jų buvimas nėra tik fonas, tai vertinga galimybė man formuotis  išskirtinę  asmenybę. Dabar jau nebepamiršiu pažvelgti į tai, kas arti.

Auksė Kelpšaitė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė

Darbas publikuotas  https://vaivorykstesgimnazija.lt/lt/naujienos/aktualijos/2025/06/kodel-verta-atrasti-megstama-veikla