Abiturientai atsisveikina su gimtuoju miestu

Abiturientai atsisveikina su gimtuoju miestu

Jau ketvirtą kartą Gargždų  bendruomenė organizuoja gražią pavasarinę šventę  –  „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientai rašo ir visuomenei pristato laiškus, skirtus gimtajam miestui. Šiemet aštuoni  dvyliktokai – Gabija Apanavičiūtė, Tauras Kuprys, Rūta Jakaitė, Agnė Gečaitė, Dominykas Kazragys, Žilvija Juškevičiūtė ir Sandra Paustijanaitė – skyrė pačius gražiausius žodžius Gargždams, rašė apie  labai tvirtą ryšį su miestu, jo žmonėmis, dalinosi vaikystės prisiminimais, linkėjo miestui ir toliau augti ir gražėti. Mokinius konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Giedrė Mogilaitė ir Nerija Valinčienė. Laiškų skaitymo ir laureatų pagerbimo popietėje dalyvavo ir gimnazistus apdovanojo Klaipėdos  rajono savivaldybės, laikraščio „Banga“, Gargždų seniūnijos  atstovai, miestiečiai, muzikos mokyklos  mokiniai ir mokytojai.

Nerija Valinčienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Paskaitykite laureatų laiškus

Mielieji mano Gargždai,

           rašau šį laišką, nes noriu pasidalinti savo mintimis, kiek daug Jūs man reiškiate. Čia gyvenu nuo gimimo, ir kiekviena Tavo, mano mieste, gatvė, skveras ar pastatas man yra ypatingas. Nors kartais atrodo, kad tai tik mažas miestas, bet man jis – visas didelis pasaulis. 
           Miesto  parkas yra vieta, kurioje praleidau daug laiko. Čia išmokau važiuoti dviračiu, čia žaidžiau su draugais iki pat vakaro, o dabar čia ateinu pasivaikščioti su savo šunimi. Gražūs parko takai, jaukūs suoliukai ir daug menantys paminklai... Ypač mėgstu rudenį, kai medžiai nusidažo įvairiomis spalvomis. Parkas man patinka ir pavasarį, kai pražysta narcizų jūra.  Čia visada jaučiuosi ramiai ir saugiai, lyg būčiau namie. 
          Minijos upė – tai mano mėgstamiausia vieta vasaros metu. Nuo mažens patikdavo čia ateiti su tėčiu meškerioti. Nors dažnai nieko nepagaudavome, bet buvo smagu tiesiog pabūti prie vandens. Dabar mėgstu čia  pasivaikščioti ar tiesiog pasėdėti ant kranto, klausydamasis paukščių giesmės. Žiemą upė atrodo stebuklingai, o kur dar potvyniai! Bet aš vis tiek laukiu pavasario, kai upės slėniai nusidažo žaliai.  Tai  man asocijuojasi su laisve. Slėnis nusiraizgęs takeliais, kuriais einu, kai noriu pamąstyti. Čia taip pat yra puiki vieta stebėti saulėlydžius – dangus tampa rausvas, ir visa upės vaga atrodo kaip iš pasakos.
         Bet ne tik gamta puošia mano gimtąjį miestą. Futbolo klubas „Banga“ yra didelė mūsų bendruomenės dalis. Nors aš nesu didelis sporto fanas, bet kartais su draugais nueinu pažiūrėti rungtynių. Stadione visada tvyro ypatinga atmosfera – žmonės džiaugiasi, skanduoja, palaiko savo komandą. Man patinka jausmas, kai visi susirenka kartu ir džiaugiasi pergalėmis,  neliūdi dėl pralaimėjimų... Tai vienija visus gargždiškus, nepriklausomai nuo amžiaus. 
          „Krante“ baigiau 8 klases. Gerai prisimenu savo pirmąją mokytoją, kuri mus mokė ne tik skaityti ir rašyti, bet ir būti gerais žmonėmis. Mokykloje susiradau pirmųjų draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Kai dabar praeinu pro mokyklą, visada prisimenu tuos laikus, kai buvau mažas ir neturėjau jokių rūpesčių. „Vaivorykštės“ gimnazijoje mokytis buvo sunkiau, be tai kol kas pats įdomiausias laikotarpis mano gyvenime. Čia susipažinau su daugybe naujų žmonių, išmokau daug svarbių dalykų, praversiančių gyvenime. Gimnazijoje pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti atsakingam už savo veiksmus. Nors kartais yra sunku, bet dabar suprantu, kad tai yra svarbus mano gyvenimo etapas. 
         Mielieji mano Gargždai, Jūs man esate daugiau nei tik miestas. Jūs esate vieta, kur užaugau, susiradau draugų, išmokau svarbių gyvenimo pamokų. Nors kartais svajoju apie keliones į tolimas šalis, bet visada žinau, kad čia yra mano namai. Čia yra žmonės, kurie man yra svarbūs, ir vietos, kurios man brangios.  Aš Jus myliu ne tik už tai, kokie esate, bet ir už tai, koks aš esu dabar. Būtent čia, Gargžduose, aš tapau tuo žmogumi, kuriuo esu šiandien. Ir kad ir kur nukeliaučiau, aš visada sugrįšiu, nes čia yra mano šaknys, mano istorija ir mano ateitis. Sėkmės Jums, mano mieste!

Dominykas Kazragys, „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientas

Mano mieste,

          kai prieš trejus metus atsikrausčiau su tėčiu ir broliu į Gargždus, šis miestas man atrodė kaip pereinamoji stotis – vieta, kurioje tiesiog reikia gyventi, kol kas nors kita atsivers. Tačiau laikas čia prabėgo greičiau, nei spėjau pajusti. Dabar, kai esu abiturientė, suprantu, kad šis nedidelis miestas tapo mano dalimi. Tik dabar, kai greitai  teks Tave, mano mieste,  palikti, pajuntu, kaip giliai čia įsišaknijau ir kaip bus sunku su visais ir viskuo atsisveikinti.
         Kai galvoju apie Gargždus – tai miestas, kuris gyvena labai įvairiai. Ryte jis tik pradeda busti, gatvės pildosi automobiliais, lekiančiais į darbus, mokiniais, kurie skuba į pamokas, o senjorai išdidžiai žingniuoja savo reikalais. Tačiau kai ateina popietė, miestas atgyja: iš mokyklų išbėga vaikai, miesto kampeliuose susirinkę šėlioja paaugliai,  sporto aikštelėje girdisi kamuolių dūžiai. Na, o vakare Gargždai vėl tampa kitokie, gatvės nustoja triukšmauti, tada belieka girdėti tik tylų miesto kuždesį. Mane Gargždai sužavėjo ne tik savo urbanistika, bet ir gamta. Čia visada galima rasti prieglobstį parke, prie Minijos upės. Kai gyvenime užplūsdavo nerimas, eidavau pasivaikščioti su šeima palei vingiuotą upės krantą, kitoje senųjų žydų kapinių pusėje.

        Gargžduose ne tik mokausi, bet ir gyvenu, juokiuosi, kalbu, klausausi muzikos ir tiesiog esu. Vienos iš mėgstamiausių vietų visos miesto kavinės, kuriuose su draugėmis arba su šeima leidžiame laisvalaikį. Dalinamės naujienomis, užsimename apie ateitį – kur mokysimės, ar grįšime čia po studijų, ar kada nors besusitiksime. Šie momentai man itin brangūs, nes tada pajuntu, kad net jei kas nors gyvenime nesiseka, šeima ir draugai visada lieka šalia. Ir nors greitai teks išvykti, šie pokalbiai man liks kaip šilčiausias prisiminimas.
         Kai atvykau į Gargždus, maniau, kad čia tiesiog laikinai apsistosiu. Tačiau žmonės, kuriuos sutikau, pakeitė šį įspūdį. Mokytojai, kurie ne tik mokė, bet ir įkvėpė. Draugės, su kuriomis dalijausi ne tik klasės suolu, bet ir pokalbiais apie svajones. Kaimynai, kurie visada pasisveikindavo su šypsena veide, kai susitikdavau laiptinėje. Dabar, kai artėja išvykimo diena, jaučiu, kaip kyla ilgesys. Ilgesys tų veidų, kuriuos kasdien matydavau, bet galbūt daugiau nebematysiu taip dažnai. Galvoju apie tuos žmones, ar dar kada nors pasikalbėsime? Ar dar kada nors pamatysiu tą mokytoją, kuri nepraranda vilties ir noro išmokyti tave, ar tą klasės draugę, su kuria juokėmės per pertraukas?  Kartais galvoju, ar Gargždai pasikeis, kai išvyksiu? Ar tie patys vaikai toliau bėgs per miesto takus? Ar tie patys senoliai sėdės ant suoliukų? Ar kas nors prisimins mane? Bet tada pagalvoju, kad svarbiausia – ne tai, kiek pėdsakų palikau, o tai, ką manyje paliko miestas. Gargždai man tapo ne tik adresu. Čia leidžiu paskutinius mokyklinius metus, čia užaugau ne tik kaip jaunas žmogus, bet ir kaip asmenybė. Žinau, kad studijos kviečia į kitą miestą, į naujus iššūkius, bet  Gargždai visada liks mano atmintyje.
           Kai paskutinį kartą stovėsiu prie mokyklos slenksčio, kai atsisveikinsiu su miestu,  žinau, kad pasakysiu ne „iki pasimatymo“, o „ačiū“. Ačiū už gražius prisiminimus, kurie mane sušildo ir džiugina, už žmones, kurie mane mokė, ir ačiū už tas dienas, kurios čia tapo mano gyvenimo dalimi.  Ir nors jau greitai teks išvykti, aš žinau viena – šis miestas nebuvo tik pereinamoji stotis, jis yra labai  svarbus mano gyvenimo epizodas. Dar kartą ačiū Tau, mieste, ir iki pasimatymo.

                                            Žilvija Juškevičiūtė, „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė

Brangusis Mieste,

Tu – tai mano gimtieji namai, kuriuose augau ir užaugau. Praeidama gatve, dažnai išgirstu žaismingą vaikystės juoką, sklindantį iš už darželio tvoros, stebiu, kaip vaikai džiaugiasi grynu oru ir vienas kito draugija. Taip pradeda kurtis tarpusavio ryšiai – miesto bendruomenė. Miesto erdvėse tenka pamatyti ne vieną garbaus amžiaus žmogų, bežiūrintį į kartu su laiku besikeičiantį miestą ir nostalgiškai prisimenantį savo jaunas gyvenimo dienas. Laiko tėkmė šių žmonių veiduose jau paliko pėdsakus, tačiau, kad ir kaip bebūtų sunku, jų lūpų kampučiai vis tiek kilsteli šypsenai, tarsi dalijantis širdies šiluma. Mūsų bendruomenės vyresniųjų  patirtys, sukauptos jų gyvenimo ritme, kurį diktuoja šis miestas, yra neįkainojamos. Šie  žmonės – bendruomenės pamatas.

Gargždai – nedidelis miestas, tačiau turtingas sava gamta ir istorija. Rytuose driekiasi Kalniškės  (o gal Gargždų?) piliakalnis, nuo kurio atsiveria vaizdas į baltąją Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią.  Virš visų namų ji iškyla  tarsi  miesto ramybės ir taikos simbolis. Šalia bažnyčios stūkso muzikos mokykla, kurioje ne viena karta laisvai liejo kūrybą ir pristatė ją ne tik šio miesto bendruomenei, bet ir visai mūsų  šaliai. Mieste vaikų ir jaunimo laukia net trys mokyklos, kuriose nuoširdūs ir visada linkę padėti mokytojai ugdo jaunus žmones, o vėliau, su jais atsisveikindami, išlydi į naują gyvenimo etapą, į didžiąją savarankiško gyvenimo kelionę.

Taip pat mūsų miestas pasižymi ir gražia gamta: pavasarį ir vasarą miesto centre žydi įvairiaspalvės gėlės, kurių spalvų margumas ir kvapas dažnai pakelia nuotaiką. Turime parką, kuriame pavasarį medžiai, pasipuošdami žaluma, simbolizuoja atgimimą, o labiausiai akį patraukia geltonai pražystantys narcizai tarsi pozityvumo ir bendrystės ženklas. Pro Gargždus tekanti Minijos upė mūsų miestui suteikia ne tik grožio, bet ir ramybės. Jos nuolatinė tėkmė tarsi primena: kad ir kokie sunkumai užkluptų, gyvenimas tęsiasi, reikia judėti pirmyn, nebijoti pasipriešinti negailestingai laiko srovei.

Ačiū Tau, gimtasis mieste, kad turėjau galimybę čia gimti ir užaugti, Tave pažinti iš arčiau. Ačiū už sutiktus nuostabius žmones, už gražias ir įsimintinas akimirkas. Ačiū už saugumo jausmą bei ramybę, būnant šio miesto gamtos apsuptyje. Per visus gyvenimo metus Gargžduose tiek daug pamačiau ir patyriau. Dabar viskas liks tik prisiminimuose, kurie lydės mane visą gyvenimą. Tikiuosi, kad dar ne kartą čia sugrįšiu, o grįžimas į gimtąjį miestą tikrai bus lydimas sentimentų, džiaugsmo ir nostalgijos.

Mieli gargždiškiai, nepamirškime ir toliau mylėti bei gerbti savo miesto. Puoselėkime jį visomis prasmėmis ir jauskime dėkingumą, kad galime gyventi saugiai ir ramiai. Nepamirškime ir nepameskime savo miesto istorijos bei tradicijų. Švęskime, linksminkimės, džiaukimės vieni kitų bendryste ir gyvenkime vienybėje.

Netrukus teks atsisveikinti, nes pakelsiu sparnus į kitą gyvenimo kelionę, tačiau tikiuosi greitai vėl susitikti.  Tad tariu: Gargždai – iki greito!

„Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė Rūta Jakaitė