Laisvė reikalauja atsakomybės ir vienybės

              Laisvė reikalauja atsakomybės ir vienybės

1990 metų kovo 11-osios vakarą Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tai nebuvo tik staigus politinis sprendimas. Tai  daugiau nei penkiasdešimt metų trukusio okupacinio laikotarpio, dvasinio pasipriešinimo, Sąjūdžio bangos ir nepalaužiamo tikėjimo laisve kulminacija. 124 balsais „už“  Lietuva tapo pirmąja Sovietų Sąjungos respublika, drįsusia paskelbti nepriklausomybę, taip nubrėždama drąsią takoskyrą tarp priverstinio buvimo imperijoje ir savarankiško valstybingumo.

Kovo 11-oji yra tęstinumo diena: ji sujungia 1918 m. Vasario 16-osios idealus su modernia, demokratine ateitimi. Tai buvo de jure sugrįžimas į tarptautinę bendruomenę, nepaisant milžiniško politinio ir ekonominio spaudimo. Ši diena tapo ne tik politinės valios, bet ir dvasinės stiprybės simboliu.

Kovo 11-osios reikšmė istorijoje yra milžiniška – ji tapo „grandininės reakcijos“, sugriovusios Sovietų Sąjungą, pradžia.  Ši istorinė diena išlieka priminimu, kad net ir maža tauta gali pakreipti istorijos ratą, jei ją jungia bendras tikslas ir nepalaužiama meilė Tėvynei.  Tačiau kasmet minėdami šią dieną, mes turime prisiminti, kad laisvė ir valstybė reikalauja nuolatinio darbo, atsakomybės ir vienybės.

Gražina Pupšienė, gimnazijos istorijos mokytoja