Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos statuso suteikimo  30-metis 

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijai – 30: žmonės ir vertybės

Gegužės 30-ąją minime ypatingą sukaktį – trisdešimt metų, kai mokyklai buvo suteiktas gimnazijos vardas. Tai ne tik datos ar statuso paminėjimas. Tai – žmonių istorija. Mokytojų, mokinių, tėvų, vadovų, visų, kurie per šiuos dešimtmečius kūrė, augino ir saugojo tai, ką šiandien vadiname Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija.

1996 metais gimnazijai suteiktas statusas tapo svarbiu žingsniu visos bendruomenės gyvenime. Buvo suformuota pirmoji humanitarinė gimnazijos klasė, nes mokykla kryptingai puoselėjo kalbinį, meninį ugdymą, estetinę kultūrą, vertybinį jaunų žmonių brandinimą. Tai buvo drąsus ir išmintingas pasirinkimas, atspindėjęs mokyklos dvasią bei jos siekį ugdyti ne tik žinių turintį, bet ir jautrų, kūrybišką, mąstantį žmogų. 1999–2000 mokslo metais gimnazija įsijungia į profilinio mokymo eksperimentą; gautas leidimas formuoti realinę gimnazijos klasę. Nuo 2012–2013 mokslo metų ugdymo institucija – keturmetė gimnazija.

Didžiulis nuopelnas tenka ilgametei gimnazijos direktorei Irenai Pintverytei – žmogui, kuris mokyklą augino ne administraciniais sprendimais, o širdimi, tikėjimu bendruomene ir pagarba žmogui. Jos ir vadybinės komandos: pavaduotojų ugdymui Nijolės Balčikonytės, Reginos Gutauskienės ir Danutės Mockienės, vadovavimo metais gimnazija tapo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir kultūros, bendrystės, pilietiškumo židiniu. Ji mokėjo telkti žmones, pasitikėti mokytojais, skatinti ieškoti, kurti, nebijoti naujovių. Neatsitiktinai daugelis iki šiol kalba apie ypatingą „Vaivorykštės“ aurą – ją kūrė ne sienos, o žmonės ir jų santykiai. Kaip pati direktorė yra sakiusi, „didžioji mūsų bendro darbo prasmė – tai kiekvienas žmogus, kuris ir po daugelio metų sugrįžta paklausti: „Kaip laikosi „Vaivorykštė“?“

Ypač svarbu prisiminti a. a. lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Stefaniją Čeledinienę, kurios iniciatyva pradėtas sustiprintas lietuvių kalbos mokymas. Tai buvo ne tik akademinis sprendimas. Tai buvo pagarba kalbai, kultūrai, žmogaus mąstymui. Mokytoja suprato, kad gimtoji kalba ugdo ne tik raštingumą – ji formuoja žmogaus tapatybę, gebėjimą jausti, kalbėti, suprasti kitą.

Šiandien su pagarba ir dėkingumu tariame ačiū pirmosios gimnazistų laidos klasės vadovei Verutei Nekrevičiūtei ir daugeliui kitų pedagogų, kurie mokė ne tik kalbų, matematikos, bet ir kultūros, inteligencijos, atidumo žmogui. Jų pamokos dažnai buvo daug daugiau nei gramatika ar žodynas bei formulės – tai buvo gyvenimo pamokos.

Vienas iš svarbių gimnazijos statuso reikalavimų buvo lotynų kalbos mokymas. Likimas lėmė, kad klasikinės filologijos – lotynų ir senosios graikų kalbų – studijas baigiau Vilniaus valstybiniame universitete, todėl šį reikalavimą įgyvendinti nebuvo sunku. Tačiau šiandien suprantu, kad lotynų kalba gimnazijoje reiškė kur kas daugiau nei vien discipliną tvarkaraštyje. Ji simbolizavo akademiškumą, pagarbą Europos kultūros šaknims, platesnį požiūrį į ugdymą. Tai buvo ženklas, kad siekiame ne paviršutiniško žinojimo, o gilesnio išsilavinimo.

Nuo pat mokyklos įsteigimo pradžios – 1988 metų – čia buvo juntama ypatinga bendruomenės dvasia. Pirmasis mokyklos direktorius Vidūnas Davidonis kartu su pavaduotojomis ugdymui Nijole Balčikonyte, Ramune Balsyte ir Regina Gutauskiene telkė jaunatvišką, kūrybišką kolektyvą, kuris tikėjo, kad mokykla gali būti ne tik žinių vieta, bet ir vaikų pasaulis. Tai buvo laikas, kai svarbiausiomis vertybėmis tapo bendravaldystė, pagarba vaikui, pasitikėjimas žmogumi, atsakomybė ir laisvė kurti. Šios vertybės gimnazijoje gyvos iki šiol.

Šiandien nesinori skirstyti mokytojų į buvusius ar esamus. Visi, kurie bent dalį savo gyvenimo atidavė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijai, yra šios istorijos dalis. Vieni kūrė pradžią, kiti tęsė tradicijas, dar kiti šiandien ieško naujų kelių, tačiau visus jungia tas pats jausmas – meilė mokyklai ir žmogui.

Per trisdešimt metų keitėsi laikai, ugdymo programos, technologijos, mokinių kartos. Tačiau nepasikeitė svarbiausia – vertybės. „Vaivorykštėje“ visada buvo svarbus žmogus. Čia buvo mokoma ne tik siekti rezultatų, bet ir būti doram, jautriam, atsakingam. Čia visada buvo svarbi pagarba kalbai, kultūrai, darbui, bendrystei. Mokykla augino kūrybiškus, drąsius, smalsius žmones, mokė nebijoti būti savimi, girdėti kitą, padėti silpnesniam, ieškoti prasmės. Gal todėl tiek daug buvusių mokinių po daugelio metų prisimena ne pažymius, o jausmą – kad čia buvo gera augti.

Antrus metus gimnazijai vadovauja direktorė Rasa Mašurinienė. Jos vadovavime jaučiama pagarba mokyklos istorijai ir kartu drąsus žvilgsnis į ateitį. Ji geba telkti bendruomenę ne garsiais lozungais, o nuoširdžiu darbu, pagarbiu santykiu, gebėjimu girdėti žmogų. Šiandien, kai švietime tiek daug pokyčių ir nerimo, labai svarbu turėti vadovą, kuris išlaiko žmogiškumą, ramybę ir pasitikėjimą bendruomene. Direktorės iniciatyvos – nuo gimnazijos STEAM (universitetinės) klasės steigimo iki dėmesio emocinei gerovei, mokymosi krūvio reguliavimui, modernių ugdymo erdvių kūrimui – rodo brandžią lyderystę, kurioje dera inovatyvumas ir jautrus rūpestis žmogumi. Kartu su vadybine komanda direktorė telkia bendruomenę naujiems iššūkiams ir augimui.

Tikroji gimnazijos istorija rašoma ne dokumentuose. Ji gyvena žmonių atmintyje, jų pasirinkimuose, sugrįžimuose ir gebėjime vis dar vadinti šią vietą savais namais. Šiandien galiu drąsiai pasakyti: Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija – tai ne tik mokykla. Tai vieta, kur susitinka žmonės, vertybės, prisiminimai ir ateities viltys. Tai bendruomenė, kurioje užauga ne tik mokiniai – čia užauga žmonės. Čia mokomasi ne vien matematikos ar kalbų – čia mokomasi gyvenimo.

Šis gimnazijos trisdešimtmetis – ne tik gražus prisiminimų sustojimas, bet ir naujas įkvėpimas. Gimnazijoje ir toliau gyvens pagarba žmogui, kūrybiškumas, atsakomybė, išmintis, bendrystė ir tikėjimas jaunais žmonėmis. Čia visada bus gera ateiti, būti ir sugrįžti. Po dvejų metų švęsime dar didesnį jubiliejų – mokyklos 40-metį!

Su nuoširdžia pagarba visiems, kurie kūrė ir kuria Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją.

Pavaduotoja ugdymui Nijolė Balčikonytė

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos statuso suteikimo  30-metis 

Šiemet Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija mini reikšmingą datą – prieš 30 metų  mokyklai  suteiktas gimnazijos statusas. Ši sukaktis kiekvieną, susijusį su Gargždų „Vaivorykšte“, kviečia prisiminti svarbiausius pokyčius, įvertinti pasiekimus bei pasidžiaugti žmonėmis. Minėdami  jubiliejų, kalbiname buvusią mokyklos direktorę Ireną Pintverytę  ir Klaipėdos rajono Švietimo skyriaus vedėją Algirdą Petravičių. Tai 1996 m. svarbiausi žmonės, rūpinęsi gimnazijos statuso gavimu.

Irena Pintverytė: „Vaivorykštei“ suteiktas gimnazijos statusas – bendro darbo bei tikėjimo rezultatas.

Įdomu sužinoti, dėl kokių priežasčių mokykla nutarė tapti gimnazija?

1988 m. Gargžduose buvo atidaryta 3-ia vidurinė mokykla, kur susirinko kūrybingi, ieškantys ir naujoves kuriantys mokytojai. Tuo metu šalyje ėmė sparčiai kurtis gimnazijos. Klaipėdos rajono Švietimo skyrius mokyklai pasiūlė irgi pagalvoti apie gimnazijos statuso gavimą.

 Verta prisiminti, su kokiais sunkumais teko susidurti siekiant gimnazijos statuso? O kas padėjo, džiugino? Galbūt tuo darbu ar momentu galima didžiuotis ir dabar?

 Mokytojai rašė dalykines programas, buvo kuriami nuostatai. Tai turėjo patvirtinti Švietimo ir mokslo ministerija. Pagalbą teikė švietimo skyriaus specialistai. 1993 m. buvo atidaryta pirma gimnazijos klasė. Eksperimentas truko trejus metus. Tarpusavio pagalba, susitelkimas, pagarba bei teisingumas, mokymosi motyvacija, noras tobulėti davė rezultatų. Po kontrolinių darbų atlikimo ir įvertinimo 1996 m. mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. Tuo, mano manymu, galima didžiuotis ir dabar.

 Ką, Jūsų nuomone, šiuolaikiniai mokiniai paveldėjo iš tuometės gimnazijos kartos? Manau, kad ir dabartiniams mokiniams yra būdingas naujų tradicijų kūrimas, siekimas užsibrėžtų tikslų, draugiškumas. Sunku įsivaizduoti, kaip gyventi be pagarbos, be gero humoro jausmo.

 Ką šiandienos gimnazijos kūrėjams patartumėte, palinkėtumėte?

Šiandienos „Vaivorykštės“ kūrėjams patariu drąsiai ieškoti naujovių, ugdyti atsakomybę, kolegiškumą, mylėti ir gerbti mokinius. Labai svarbu – nepasiduoti iškilusiems sunkumams, visiems kartu ieškoti sprendimų. Visiems linkiu sėkmingų darbų!

Algirdas Petravičius: atsakomybė, pasiekimai ir svajonių pildymas.

Norime paklausti, kuo mokykla išsiskyrė iš kitų, kad 1996 m. buvo verta gimnazijos statuso?

Dar gerokai anksčiau „Vaivorykštės“ bendruomenė, tuo metu Švietimo skyriuje dirbę specialistai suprato, kad Lietuvoje atsiradusios kitokios, labiau gabių vaikų poreikius atliepiančios ugdymo formos, suprantama, – besikeičiančios vidurinį išsilavinimą teikiančių mokyklų struktūros negali aplenkti ir Gargždų. Kiek aš turiu informacijos, iš trijų tada vidurinį išsilavinimą Gargžduose teikusių mokyklų lyderystę labiausiai rodė „Vaivorykštė“.

Įdomu, kiek tuo metu buvo sudėtinga tapti gimnazija? Kokie darbai Jums atrodo reikšmingiausi?

Pirmoji gimnazijų koncepcija Lietuvoje buvo parengta 1995 metais. Ji numatė, kad gimnazija yra skirta tik tiems mokiniams, kurie turi ryškių akademinių gebėjimų.  Daug dėmesio buvo skirta sustiprintam, profiliuotam mokymui. „Vaivorykštės“ mokykloje tuo metu buvo kiek keistoka situacija. Pagal vidurinio ugdymo programą mokęsi ir labai aukštų mokymosi rezultatų siekę mokiniai mokėsi vienose klasėse, o kiti mokiniai – kitose. Mokyklos administracija, pedagogai, mokiniai atliko didžiulį darbą, kad atitiktų nustatytus reikalavimus ir būtų galima pretenduoti į gimnazijos statusą.  Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos posėdyje, kuriame sprendėsi, ar „Vaivorykštės“ mokyklai bus suteiktas gimnazijos vardas, dalyvavome su  mokyklos direktore Irena Pintveryte. Šis posėdis, pareikalavęs ir nemažai emocijų įtikinėjant, jog Gargždai nusipelnę mokiniams pasiūlyti gimnaziją,  ir po 30 metų išlikęs atmintyje kaip vienas sudėtingiausių per mano darbo metus.

Kaip manote, ką miestui reiškia, kad mokiniai gali mokytis gimnazijoje?

Situacija su gimnazijomis yra pasikeitusi. 1999 metais, priėmus antrąją gimnazijų koncepcijos redakciją, gimnazija tapo skirta įvairių gebėjimų turintiems mokiniams. Lietuvoje, nors mokyklų tinklas ir traukiasi, veikia daugiau negu 300 gimnazijų, todėl kiekviena iš jų privalo sudaryti galimybę siekti kokybiško išsilavinimo skirtingų gebėjimų ir poreikių mokiniams.

Kas labiausiai „Vaivorykštės“ gimnazijoje džiugina, ko palinkėtumėte?

„Vaivorykštės“ gimnazija visą laiką labiausiai garsėja savo humanitarine pakraipa, projektine veikla, aktyviais pedagogais. Norėtųsi, kad  mokinių akademiniai pasiekimai, ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse, gerokai dažniau pradžiugintų tiek gimnazijos, tiek viso rajono švietimo bendruomenę. Kiekvienam šioje gimnazijoje besimokančiam, dirbančiam  linkiu – tegul „Vaivorykštė“ būna geriausia vieta pildytis svajonėms.

Kalbėjosi gimnazijos informacijos sklaidos klubas

Nuotraukos mokytojo Gintauto Našlėno ir gimnazijos archyvo