SICILIJOS PAMOKOS: KĄ VERTA PARSIVEŽTI Į LIETUVOS MOKYKLAS?

SICILIJOS PAMOKOS: KĄ VERTA PARSIVEŽTI Į LIETUVOS MOKYKLAS?

Spalio 17–24 dienomis kartu su Klaipėdos rajono švietimo įstaigų vadovais turėjome galimybę susipažinti su Sicilijos švietimo sistema, aplankyti mokyklas, pabendrauti su jų vadovais, pažinti šalies kultūrą, tradicijas ir žmones.

Kelionė buvo turtinga ne tik įspūdžių, bet ir profesinių atradimų. Vieni dalykai nustebino, kiti privertė suabejoti, o kai kurios praktikos paskatino pagalvoti – kodėl mes taip nedarome?

Pirmiausia nustebino mokyklų infrastruktūra. Ugdymas organizuojamas savivaldybių nuomojamuose pastatuose, kurie neretai priklauso bažnyčiai. Vienos mokyklos klasės gali būti išsidėsčiusios keliuose, gana toli vienas nuo kito esančiuose pastatuose, o kartais po vienu stogu veikia kelios skirtingos ugdymo įstaigos. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai mokyklai tenka keisti savo patalpas.

Prisipažinsiu, tokia praktika man visiškai nepriimtina. Mokykla nėra vien vieta, kurioje vyksta pamokos. Tai bendruomenė, jos tradicijos, kultūra, susitarimai, saugumo ir priklausymo jausmas. Sunku įsivaizduoti, kaip visa tai nuosekliai puoselėti nuolat keičiant ugdymo erdves.

Kitoks ir ugdymo proceso organizavimas. Pamoka trunka 60 minučių, o per dieną mokiniai turi tik dvi 15 minučių pertraukas. Neįprasta, tačiau įdomu. Ar ilgesnė pamoka sudaro daugiau galimybių įsigilinti į mokomąją medžiagą? O gal toks darbo ritmas reikalauja didesnės mokinių ištvermės ir susikaupimo? Tai klausimai, į kuriuos norėtųsi paieškoti atsakymų.

Vienas stipriausių įspūdžių – mokyklų saugumo užtikrinimas. Mokyklos uždaros pašaliniams asmenims. Tėvai negali tiesiog ateiti į mokyklą, vaikščioti jos koridoriais ar trukdyti ugdymo procesui. Aiškios taisyklės, aiškios ribos ir, svarbiausia, jų laikomasi.

Manau, kad tai labai svarbi praktika. Mokykla pirmiausia turi būti saugi vieta vaikui ir mokytojui. Saugumas – ne tik užrakintos durys. Tai ir emocinė ramybė, pagarba ugdymo procesui, galimybė mokytojui dirbti be pašalinių trikdžių.

Labiausiai imponavo požiūris į mokytoją. Aplankytose mokyklose pajutome pasitikėjimo mokytoju kultūrą. Mokytojai savarankiški, patys renkasi darbo būdus, organizuoja ugdymą, turi savo darbo sistemą. Susidarė įspūdis, kad jie jaučiasi gerai ir yra patenkinti savo darbu.

Tai verčia susimąstyti apie mūsų mokyklas. Kiek laisvės suteikiame mokytojui? Kiek juo pasitikime? Ar kartais, siekdami geresnių rezultatų, neapkrauname mokytojų pertekliniais reikalavimais, atsiskaitymais ir kontrole?

Esu įsitikinusi, kad pasitikėjimas mokytoju yra viena svarbiausių jo motyvacijos ir profesinės savijautos sąlygų. Kai žmogumi pasitikima, jis jaučia atsakomybę, drąsiau priima sprendimus ir gali daugiau dėmesio skirti tam, kas svarbiausia – mokiniui ir jo mokymuisi.

Tačiau bene labiausiai susimąstyti privertė atsakomybės už mokymosi rezultatus pasiskirstymas.

Italijos mokyklose, su kurių praktika susipažinome, labai aiškiai suprantama: mokytojo pareiga – mokyti, o mokinio – mokytis. Už mokymosi rezultatus atsakomybę pirmiausia prisiima pats mokinys ir jo tėvai.

Ir štai čia, manau, turime apie ką rimtai pagalvoti.

Lietuvoje daug kalbame apie kiekvieno mokinio pažangą, individualius poreikius, mokymosi motyvaciją. Visa tai neabejotinai svarbu. Tačiau ar kartais nenutinka taip, kad už mokinio mokymąsi daugiau atsakomybės jaučia mokytojas nei pats mokinys? Mokytojas turi sudominti, motyvuoti, priminti, paskatinti, individualizuoti, diferencijuoti, konsultuoti, o jeigu rezultatas netenkina – dar ir paaiškinti, kodėl mokinys neišmoko.

O kur paties mokinio atsakomybė? Kur šeimos vaidmuo?

Manau, kad būtent atsakomybės už mokymąsi grąžinimas mokiniui ir jo šeimai galėtų būti vienas reikšmingiausių pokyčių mūsų švietimo sistemoje. Žinoma, tai nereiškia, kad mokytojas neatsakingas už ugdymo kokybę. Tačiau net ir geriausias mokytojas negali išmokti už mokinį.

Dar vienas įdomus pastebėjimas – mokymasis atmintinai. Italijos mokyklose tam skiriama nemažai dėmesio. Mūsų švietimo sistemoje pastaraisiais metais vis labiau akcentuojamos kompetencijos, gebėjimas informaciją susirasti, analizuoti, pritaikyti. Tačiau ar kartais nenuvertiname žinių svarbos? Juk tam, kad galėtum kritiškai mąstyti, diskutuoti, argumentuoti, pirmiausia turi kažką žinoti. Galbūt verta ieškoti geresnės pusiausvyros tarp žinių įsiminimo ir gebėjimo jas taikyti?

Ne mažiau vertinga buvo ir pati kelionė su kolegomis. Kasdienybėje susitinkame pasitarimuose, sprendžiame problemas, diskutuojame apie švietimo aktualijas, tačiau retai turime galimybę tiesiog pabūti kartu, ramiai pasikalbėti, pasidalyti patirtimi. Tokios kelionės stiprina tarpusavio ryšius, leidžia geriau pažinti vieniems kitus ir primena, kokia svarbi vadovui yra kolegų bendrystė.

Sicilija sužavėjo savo istorija, gamta, architektūra, svetingumu ir savitu gyvenimo ritmu. Tačiau iš šios kelionės parsivežu ne tik gražius prisiminimus. Parsivežu ir nemažai minčių apie savo, kaip vadovės, darbą.
Ką norėčiau perimti? Daugiau pasitikėjimo mokytoju, daugiau jo profesinio savarankiškumo, aiškesnes ribas mokyklos bendruomenėje ir didesnę mokinių bei tėvų atsakomybę už mokymosi rezultatus.
Ko tikrai nenorėčiau perimti? Nestabilios mokyklų infrastruktūros ir ugdymo organizavimo skirtinguose, vienas nuo kito nutolusiuose pastatuose.
Ši kelionė dar kartą patvirtino, kad nėra vienos tobulos švietimo sistemos. Kiekviena turi savų privalumų ir trūkumų. Svarbiausia – gebėti pastebėti, atsirinkti ir pritaikyti tai, kas galėtų būti naudinga mūsų mokykloms.
O labiausiai norisi parsivežti vieną mintį: mokykla, kurioje pasitikima mokytoju, aiškiai susitariama dėl atsakomybių ir gerbiamas kiekvieno darbas, turi daug daugiau galimybių tapti vieta, kurioje gera ir mokyti, ir mokytis.
Kartais reikia nuvykti į kitą šalį, kad iš naujo įvertintum ir pasidžiaugtum tuo, ką turime, ir aiškiau pamatytum, ką dar galėtume pakeisti.

Gimnazijos direktorė Rasa Mašurinienė