Abiturientei profesoriaus Liudo Mažylio padėka

Abiturientei  profesoriaus Liudo Mažylio padėka

      Pasibaigus Europos Parlamento nario profesoriaus Liudo Mažylio organizuotam eilėraščių ir esė konkursui „Švenčiu Lietuvą“, gautos Profesoriaus širdingos padėkos abiturientei Ugnei Labokaitei bei jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Zofijai Vaitkuvienei už dalyvavimą, už meilę tėvynei,  jaunimo skatinimą  kurti ir mylėti Lietuvėlę.

      Kviečiame susipažinti su Ugnės kūrybiniu darbu!

UŽ KĄ ESU DĖKINGA LIETUVAI?

      Imu lapą ir suteikiu laisvę rankai – vedžioju  linijas, braižau formas ir nejučia užrašau  1009 m. Tai juk Lietuvos gimimas! Mano namų, mano laimės kraštelio pirmasis paminėjimas! Dabar jau leidžiu judėti ne rankai, o mintims, vaizdiniams... Žaliuojančios girios, tamsūs miškai, boluoja takelis, vinguriuojantis ošiančios, dažnai nerimastingos jūros link. Saulėtą dieną nušviestos Nidos kopos, viliojančios patirti  vasaros nuotykių. Į sostinę atvykus pasitinkantys Vilniaus Katedroje sugaudžiantys varpai, Gedimino kalne plevėsuojanti vėliava. Širdį pamaloninantys vaizdai, sielą raminantys garsai, tiesa? O jeigu atsibudęs vieną rytą neberastum savos aplinkos? Ją būtų pakeitę svetimi asmenys, kalbantys tau menkai suprantama ar net nežinoma kalba, gamta neatpažįstama: nebėra didžiųjų ąžuolų ir juose čiulbančių paukščių, nebesigirdėtų ir jūros ošimo, kuris kadaise taip nuramino?.. Veju šalin gąsdinančias mintis: noriu saugoti tėvynę Lietuvą, noriu puoselėti tai, ką paliko man, jaučiu būtinybę padėkoti.

       Gal ir klystu –  modernėjančioje aplinkoje vis dažniau yra primirštamos tam tikros vertybės, kaip: meilė, kuklumas, nuoširdumas, o dėmesys kreipiamas į materialines smulkmenas – kūno proporcijas, automobilio brangumą, žiedo deimanto didumą... Užsisklendę savų rūpesčių kiaute vis dažniau nesustojame ir neatsigręžiame į tai, kas išties svarbu: gyvenimas šioje akimirkoje, būnant su artimaisiais, matant augančius, besikeičiančius vaikus, juntant gamtą, pabuvimas su savimi ir atidus žvelgimas į prigimtį. Dažnai girdimi nusiskundimai dėl šio bei ano gramzdina mus į pesimizmą.  Taip atsitiko, manau, nes patys nekovojome dėl laisvės, už kurią mūsų protėviams kraują reikėjo pralieti. Jie kovon ėjo ryžtingai nusiteikę,  kalaviju ir pareiga ginkluoti, rizikuodami prarasti gyvybę, netekti artimųjų, gal net būti ištremti. Ginti Lietuvą rinkosi dėl gerovės, dėl ateities, dėl išsaugojimo to, ką dabar vadiname savo namais. Nuoširdų ačiū tariu laisvės gynėjams, 1991 metais Sausio 13-ąją pasipriešinusiems sovietinei agresijai - jų patirtį,  kraupius įvykius, nuaidėjusius visame pasaulyje, atsimename dažnai, o kiekvienais metais pagarbūs bei dėkingi uždegame atminties žvakelę. Dėl šių patriotų veiksmų pasekmių galiu atvirai reikšti nuomonę bei jaustis išgirsta. Žinoma, drąsiems ir patriotiškiems protėviams turime dėkoti ne tik už Lietuvos žemės išsaugojimą, bet ir už parodytą tinkamą narsaus, oraus, herojiško žmogaus pavyzdį.

      Be padėkos už įkvepiančias  kovas dėl nepriklausomybės, jaučiu atsakomybę paminėti ir gimtosios kalbos išsaugojimą. Kaip išskirtinę asmenybę, palikusią ryškią žymę Lietuvos kultūroje puoselėjant šneką, išskirčiau Jurgį Bielinį, dar kitaip vadinamą knygnešių karaliumi. Jis platino draudžiamąją lietuvišką spaudą sudėtingais cenzūros metais, sukūrė  spaudos platinimo tinklą ir kitomis veiklomis  prisidėjo prie gimtosios kalbos – labai reikšmingo valstybės bruožo –  išsaugojimo. Veiklaus patrioto atminimui dabar Kaune pastatyta skulptūra ,,Knygnešys“ simbolizuoja net carinės priespaudos laikotarpiu  nepasiduodančių lietuvių būdo bruožą. Ačiū tariu kalbą saugojusiam  Lietuvos  himno ,,Tautiška giesmė“ autoriui Vincui Kudirkai: jo kūryba   minima  visose lietuviškose šventėse ir ne tik Lietuvoje. Kaip vieningai, energingai giesmė skamba pilnutėlėje sporto arenoje, kur svarbios krepšinio varžybos. Gimtoji kalba leidžia pajusti tautos narių bendrystę, pažadina patriotiškumą, stiprina tapatybės suvokimą. Žemai lenkiu galvą tokiems žmonėms, nes be jų, nežinia kokį Lietuvos likimą turėtume šiandien. Nežinia, ar turėtume Lietuvą?..              

     Tikrai dažniau verta atsigręžti į praeitį ir, prisiminus savo šaknis, pamąstyti, su kuo teko susidurti mūsų  tautiečiams, jausti dėkingumą jiems už  galimybę patirti ramybę, mėgautis laisve  ir pasidomėję, kas vyksta gretimose valstybėse, privalome suvokti –  tai, ką turime šiandien – neamžina, niekada nežinai, kas laukia kitą dieną, todėl rūpintis ir stengtis dėl turimos laimės išsaugojimo derėtų kiekvieną minutę. Taigi, gimtinei Lietuvai esu dėkinga už nepriklausomybę, neapsakomai gražią gamtą, kurioje ir vėl galima sutelkti dienos rutinoje prarastą harmoniją, už tokią  turtingą, jausmingą, subtilią ir archajišką lietuvių kalbą,  už galimybę  bręsti sąmoningai asmenybei.

      ,,Už viską, ką dabar turiu, kuo tampu, esu labai dėkinga Lietuvai!“ – nejučia mano ranka išvedžioja  sakinį.