Jei ką darai, tai daryk taip, kaip reikia, ir iki galo

Donato Srėbaliaus – Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos 2001 metų metų absolvento, karjeros kelias ilgas – nuo sargo AB „Klaipėdos pienas“ iki technikos ir inovacijų vadovo toje pačioje įmonėje. Donatas, kalbėdamas su gimnazistais apie įvairias patirtis savo karjeros kelyje, akcentavo: jei ką darai, tai daryk taip, kaip reikia ir iki galo. Bet apie viską iš eilės.

Šiandien Donatui 40 metų, jo darbinė patirtis – 23 metai. Paprašytas pasidalinti, kokių iššūkių karjeros kelyje patyrė, Donatas džiaugiasi savo ieškojimais ir atradimais, pozityviai vertindamas visas patirtis.

Baigęs gimnaziją, įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti informatikos. Mokydamasis pradėjau dirbti sargu AB „Klaipėdos pienas“ (tai nebuvo pirmasis mano darbas: besimokydamas gimnazijoje, vasaromis dirbau „Žilvityje“ geriamo vandens išvežiotoju ir DJ. Buvo smagu: stovyklauji, smagiai leidi laiką ir pinigų užsidirbi).

Pedagoginė veikla. Iš sargo į mokytojus: po poros  metų studijų įsidarbinau Gargždų „Kranto“ vidurinėje mokykloje informatikos mokytoju. Dar po metų – informatikos mokytoju ir kompiuterių priežiūros specialistu Gargždų Vaivorykštės gimnazijoje. Vėliau buvau pakviestas į Klaipėdos valstybinę kolegiją dirbti Inormacinių technologijų centro vedėju ir lektorimi. Septyneri metai prabėgo dirbant su studentais, diplomantais.

10 metų pedagoginės veiklos: kaip vertinate šį gyvenimo laikotarpį?

Mokytoju būti ir sunku, ir lengva: IT išmaniau gerai, dalintis žiniomis buvo smagu. Sudėtingiau sukurti pagarbų ir draugišką mokytojo-mokinio santykį, kai tau tik 20, ir po pamokų su mokiniais nuolat susiduri laisvalaikio erdvėse. Darbas su studenais įdomesnis tuo aspektu, kad bendrauji su brandesniais jaunuoliais, savanoriškai pasirinkusiais mokytis IT, gali įtraukti juos į įdomius ir sudėtingesnius projektus, jausti jų entuziazmą ir kartu išgyventi jų sėkmes. Mano paties augimui pedagoginė veikla reikšminga: išmokau geriau pažinti žmones, įvertinti jų galimybes, suprasti tikslus, kas labai pravertė perėjus dirbti į gamybą.

Gamybinė veikla  

UAB „Techvitas“ automatikos produktų vadovas, inžinierius. Į šį darbą pakvietė darbdaviai, sužinoję apie mano veiklą robotikos srityje. Daug teko gyventi ant ratų, dirbti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Per septynerius darbo šioje įmonėje metus lankiausi daugelyje didelių ir mažų gamybos įmonių, įvairiose gamyklose sumontavau 15-20 pramoninių robotų.

UAB „Lavango Engineering“ projektų vadovas (dveji metai). Darbas su maisto pramonės įmonėmis, įvairių maisto pramonės įrengimų gamyba. Teko dalyvauti projektuose nuo įdėjos generavimo iki pilno užbaigimo, pridavimo. 

Dabartinė darbovietė – AB „Klaipėdos pienas“, pareigos –  inovacijų ir technikos vadovas. Esu atsakingas už visus gamyklos technologinius įrengimus, pradedant vartais į gamyklos teritoriją ir baigiant kokybišku bei estetiškai pateiktu ledu. Darbas sudėtingas, labai atsakingas bet ir įdomus, dažnai suteikiantis daug kūrybinės laisvės.

Šešios skirtingos darbovietės per 23 metus, ir kiekvienoje vis auštesnės pareigos. Kas, Jūsų manymu, taip sparčiai veda jauną žmogų pirmyn?

Manyčiau, sėkmę man lėmė tai, kad niekada nebijojau rizikuoti ir į naują darbą ėjau kaip į dar vieną iššūkį, tikėdamasis kažko naujo, nepatirto, kas mane įkvėptų realizuoti turimas galias ir skatintų išmokti kažką naujo. Be abejo, kiekviename darbe teko susitelkti vis į naujus dalykus, daug ko iš naujo mokytis. Nuolatinės pastangos kelti sau tikslus ir juos realizuoti, nuoseklus veiklos planavimas suformavo manyje principą: jei ką darai, tai daryk taip, kaip reikia, ir iki galo, ir mėgaukis iššūkiais juos įveikdamas, kurio patariu laikytis visiems, siekiantiems sėkmės karjeroje.

Iš kur šis siekis nuolatinei kaitai?

Ko gero, turėčiau atsigręžti į vaikystę ir paauglystę. Mano hobis iki 15 metų buvo elektronika ir konstravimas. Šis pomėgis sukūrė galimybes susirasti draugų, įsitraukti į popamokinę veiklą. Daug valandų praleidau su bendraminčiais Moksleivių namuose (dabar Gargždų atviras jaunimo centras), kur lankiau elektronikos būrelį, o užaugęs savo žinias stengiausi perteikti kitiems – 3 metus buvau robotų būrelio vadovas. Tėvai nespaudė mokytis dėl pažymio, leido save tyrinėti ir pažinti įvairiose veiklose, kur išsiugdžiau atsakingumą, išmokau bet kurį pradėtą darbą atlikti iki galo ir kaip galima geriau. Už tai buvau vertinamas suaugusiųjų ir bendraminčių, todėl nedideli iššūkiai tapo varomąja jėga: vis norėjosi sukurti kažką naujo, nustebinti save ir kitus. Gimnazijoje panirau į muzikavimą ir renginių organizavimą (gimnazijos šokiuose buvau garso aparatūros technikas, vėliau DJ Gargždų kultūros namuose). Ši veikla įtraukė, džiugino naujais patyrimais, platesnėmis saviraiškos galimybėmis ir išliko man svarbi iki šiol (savo namuose turiu „studiją“ – bandau prisiminti seną hobį ir nepamiršti muzikavimo įgūdžių, kolekcionuoju vinilines plokšteles, savoj kompanijoj kartais pritaikau DJ patirtį ir skatinu muzikuoti savo sūnų). Žodžiu, nebijoti iššūkių išmokau paauglystėje ir jaunystėje, stengdamasis išsikovoti autoritetą tarp bendraamžių, išvengti patyčių, atrasdamas veiklos sritis, kurios leido man išsiskirti iš kitų, realizuoti savo gebėjimus.

Kalbate apie elektroniką, konstravimą, muzikavimą, o pasirinkote studijuoti IT?

Elektronika pasitraukė į šoną, kai tėvai nupirko kompiuterį. Šių dienų mokiniai vargu ar supras, koks tai buvo įvykis ir patyrimas! Ir naujas iššūkis: išmokau juo naudotis savarankiškai ir galėjau kitus pamokinti. Taip atėjo sprendimas studijuoti IT. Tačiau po dešimtmečio veiklų IT srityje vis vien nugalėjo hobis: grįžau į elektroniką bei pramoninę inžineriją.

Ar reiktų suprasti, kad manote netikslingai pasirinkęs?

Taip neteigiu: IT žinios šiandien reikalingos bet kurioje srityje, ir mano darbe taip pat. Bet jei rinkčiausi iš naujo, atidžiau įvertinčiau ilgalaikį domėjimąsi elektronika ir konstravimu, ir studijuočiau pramonės inžineriją. Renkantis studijas daugeliui per didelę įtaką turi draugai (norisi kartu nesuprantant, kad studijų laikotarpiu atsiras kiti, formuosis nauji santykiai, pakoreguoti atsitiktinumų ir asmeninės brandos), profesijos populiarumas (IT mano jaunystėje atrodė svajonių veikla) ir numanomas atlyginimas, per mažai dėmesio kreipiant į savo pomėgius ir gebėjimus. Gero atlyginimo siekiame visi, todėl norėčiau patarti: pagrindinis pinigas yra laikas, kuris nėra beribis, todėl svarbu darbe tiek profesiniu, tiek socialiniu aspektais jaustis taip gerai, kad darbas būtų ne tik būdas užsidirbti, bet ir savirealizacijos erdvė.

Ką patartumėte besirenkantiems studijas?

Visada sakiau mokiniams, studentams: pasirinkite tą darbą, kuris yra artimas jūsų hobiui, paprastai tariant, jei patinka piešti – būk menininkas, dainuoti – dainininkas, tinginys – eik kasti griovių, nes nereikės galvoti ir prisiimti atsakomybės. Blogų darbų nėra – yra tik blogas pasirinkimas ir nemėgstamas darbas. Pažįstu gyvenimu ir darbu besidžiaugiančių valytojų ir skųstis nepabaigiančių specialistų, vadovų ir darbdavių. Kaip banaliai beskambėtų, bet tai tiesa: mėgstamas darbas yra pats geriausias. O dėl uždarbio –  tai žmogui niekada negana, uždirbus daugiau, norisi dar daugiau. Taigi, svarbiausias koziris pasirenkant studijas ir profesiją – savęs pažinimas. Sėkmės!

Karjeros specialistė Barbora Dotienė