Sausio 13-osios paminėjimas gimnazijoje

        Šis rytas mums, ,,Vaivorykštės" gimnazijos mokiniams ir mokytojams, buvo jaudinantis kaip ir tuomet, kai 1991 m. žiemą Vilniaus Katedros aikštėje Lietuvos žmonėms atsisveikinant su Sausio 13-osios aukomis, kalbėjo įžymus XXa. poetas Justinas Marcinkevičius. Jis tuomet teigė: ,,Mes apraudam savo vaikų žūtį suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos vyrais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Savo rankomis jie apglėbė savo žemę, jų akys buvo pakeltos į savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami Lie-tu-va.” Dar poetas tuomet liudijo tokias tiesas: ,,Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.” Akcijos ,,Atmintis gyva, nes liudija" organizatoriai ir renginio vedantieji mūsų bendruomenę kvietė prisiminti, kokie mes dideli, kad pateisiname laisvos Lietuvos vardą. Kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą. Poezijos posmais, tylos minute ir Atminimo laužo ugnimi buvo pagerbti žuvę Lietuvos Laisvės gynėjai ir šiandien Ukrainos Nepriklausomybę ginantys šios tautos kariai ir taikūs žmonės.

Mokytoja, einanti direktoriaus pavaduotojos pareigas, Rasa Rusteikienė