Lapkritis – tolerancijos mėnuo

Dėmesys tolerancijai – ne vienadienis reiškinys!

Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijoje pagal kultūrinio ugdymo plėtros planą  lapkričio mėnesį vykdant įvairias veiklas dėmesys ypač skiriamas tolerancijai.

Tolerancija – tai ir savęs išbandymas, ir pakantumas kitiems

Tolerancija – tai mandagumas, pagarba bei pakantumas kitiems, tai supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks. Žodis „tolerantia“ kilo iš lotyniško, reiškia kantrybę, ir pirma buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę ir pakantumą kitatikiams.

Kai filosofo Lionido Donskio paklausė, ką reiškia tolerancija, jis užtikrintai atsakė:,, Tai kasdieniai, labai nelengvi, žmogiški išmėginimai. Tolerancijai reikia žmones ruošti lygiai taip pat kaip santuokiniam gyvenimui, kad jie suprastų, kas yra atsakomybė prieš kitą žmogų. Tolerancijos reikia mokyti (ir, be abejo, mokytis) – atsakingai ir nebanaliai.“

Kam reikalinga tolerancija?

Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių – baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai... Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai, gebėsime pagarbiai bendrauti.

Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra tau lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, piliečiai, asmenybės, ir turi vienodas teises kaip ir tu.

Pagalvok, kur yra tolerancijos ribos?

Iš esmės, tolerancija yra leidimas žmogui būti savimi. Tačiau tas žmogus, jo gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti kito asmens teisių ir laisvių – pavyzdžiui, šmeižti ar skatinti susidoroti su juo. Ne visos nuomonės, ne visi žodžiai ar veiksmai gali patikti kitiems, tačiau jei tai išreiški kaip nuomonę, niekas negali tavęs nubausti vien dėl to, kad tu pasakei, jog nemėgsti žmonių, kurie, tarkim, plaukus dažo žaliai. Tačiau jei nuolatos apie žaliaplaukius kalbėsi neigiamai, juos kaltinsi nebūtais dalykais, įžeidinėsi ir raginsi su jais susidoroti, tikėtina, kad prieš tave bus imtasi ne tik teisinių veiksmų (už nesantaikos kurstymą gresia bausmės), bet ir susilauksi komentarų, tave patį ims kaltinti netolerancija, ragins tau nepritarti.

Tolerancija nėra absoliuti – ji baigiasi tada, kai pažeidžiamos kito žmogaus teisės ar užsiimama kitokia nusikalstama veikla. Tokios veiklos negalima toleruoti.

Ar daug yra tolerantiškų žmonių?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug 80% Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais. Tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti – apklausa taip pat parodė, kad dauguma iš tų 80% negalėtų dirbti su „kitokiais“. Labai paplitusi tokia nuomonė: „Aš esu tolerantiškas, kol JŲ nematau ir negirdžiu“, arba „Toleruoju, kol tai manęs neliečia“. Tačiau tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją.

Ar įstatymai apibrėžia toleranciją?

1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti – nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žemesnis, menkesnis.

Medžiagą  atrinko  informacijos sklaidos klubas