Kai duomenys tampa sprendimais

Kai duomenys tampa sprendimais

Vasario 10-osios popietę gimnazijos aktų salėje vyko išplėstinis Mokytojų tarybos posėdis – ne formalus susirinkimas, o rimtas, brandus ir reikalingas pokalbis apie kryptį. Apie tai, kur esame ir kur einame. Posėdžio tikslas buvo stiprinti ugdymo kokybę, remiantis pirmojo pusmečio patirtimis, tyrimų duomenimis ir praktiniu skaitmeninių bei dirbtinio intelekto įrankių taikymu. Tačiau iš tiesų tai buvo daugiau nei tik tikslas. Tai buvo bandymas sąžiningai pažvelgti į save – be pagražinimų, bet ir be dramatizavimo.

Nuo patirčių – prie sprendimų

Pirmoji posėdžio dalis kvietė ne skubėti, o sustoti. Pusmečio pažangos apžvalga, mokinių motyvacijos ir akademinių pasiekimų analizė, mikroklimato tyrimo rezultatai – visa tai nebuvo pateikta kaip skaičių rinkinys. Tai buvo gyvas bendruomenės veidrodis.

Mokytoja ekspertė Ilona Tulabienė kalbėjo apie motyvaciją – ne kaip abstrakčią sąvoką, o kaip tylų, bet lemiamą veiksnį, kuris kasdien apsprendžia mokinio pastangą, pasirinkimą stengtis ar pasiduoti. Ji priminė, kad motyvacija nėra duotybė – ji kuriama santykyje.

Mokytoja metodininkė Giedrė Poškienė apžvelgė mokinių pasiekimus – ne tik pažymius, bet pažangą. Buvo aiškiai akcentuota, kad svarbiausia ne vidurkiai, o kryptis. Ne vienkartinis rezultatas, o nuoseklus augimas.

Psichologė Laura Paulikaitė labai jautriai ir profesionaliai pasidalijo mikroklimato tyrimo įžvalgomis. Jos pranešimo vertingiausia dalis – konkrečios rekomendacijos mokytojams, klasių vadovams, kuratoriams. Tai nebuvo teoriniai pamąstymai, o praktiški orientyrai: kaip stiprinti saugumo jausmą, kaip atpažinti tylų atsitraukimą, kaip kalbėtis su paaugliu, kuris jaučiasi nematomas.

Išryškėjo labai svarbi nuostata – duomenys patys savaime nieko nekeičia. Keičia mūsų sprendimai, paremti tais duomenimis. Apie tai kalbėjo dalykinių grupių moderatoriai: Rosita Bartkienė, Diana Butkutė, Donata Galeckienė, Ingrida Jančauskienė, Asta Jonauskienė, Rasa Rusteikienė, Inga Ulonienė, Vidas Vaitkus, Giedrius Žemaitis.

Gimnazijos direktorė Rasa Mašurinienė, apibendrindama pirmąją dalį, pabrėžė, kad kokybė nėra atsitiktinumas. Ji gimsta iš sąmoningų pasirinkimų, iš bendrų susitarimų ir iš drąsos matyti ne tik tai, kas pavyko, bet ir tai, ką dar galime padaryti geriau.

Technologijos: tarp galimybės ir atsakomybės

Antroji dalis buvo skirta temai, kurios šiandien neįmanoma apeiti – skaitmeniniai įrankiai ir dirbtinis intelektas ugdyme.

Apie skaitmeninių įrankių ir dirbtinio intelekto aktualumą šiuolaikiniame ugdyme kalbėjo mokytoja metodininkė  Diana Butkutė. Savo pranešime ji ne tik pristatė technologijų galimybes, bet ir labai aiškiai įvardijo esminį klausimą – kodėl šiandien nebegalime ugdyti taip pat, kaip vakar. Mokytoja akcentavo, kad skaitmeniniai įrankiai ir dirbtinis intelektas nėra laikina mada ar išorinis spaudimas. Tai realybė, kurioje jau gyvena mūsų mokiniai. Tačiau svarbiausia – ne pats naudojimo faktas, o pedagoginė intencija. Technologija tampa vertinga tik tada, kai ji padeda gilinti supratimą, diferencijuoti mokymą, suteikti grįžtamąjį ryšį ir taupyti mokytojo laiką prasmingoms veikloms. Tai buvo ne entuziastingas technologijų šlovinimas, o išmintingas kvietimas rinktis sąmoningai – atsakingai derinant inovaciją su pedagogine branda.

Savo kalboje mokytoja metodininkė Nerija Valinčienė subtiliai priminė: jei technologija palengvina darbą, bet silpnina mąstymą – turime sustoti ir permąstyti. Jei ji padeda mokiniui tapti savarankiškesniam – tai žingsnis pirmyn.

Pristatytas tyrimas apie skaitmeninių įrankių taikymo praktiką atskleidė brandžią gimnazijos bendruomenę. Pavaduotojos ugdymui Nijolė Balčikonytė ir Ilma Agajan akcentavo, kad mokytojai technologijas naudoja dažnai. Dirbtinis intelektas vertinamas kaip pagalbininkas, o ne mąstymo pakaitalas.

Ypač svarbi įžvalga – skaitmeniniai įrankiai dažniau tarnauja mokytojo didaktikai nei mokinio savarankiškam tyrinėjimui. Tai ne trūkumas, o augimo galimybė. Tai ženklas, kad žengiame atsargiai ir atsakingai.

Administracijos ir mokytojų požiūriai, kaip paaiškėjo, neprieštarauja vieni kitiems. Jie papildo vieni kitus. Mokytojas mato pamokos niuansą, klasės pulsą. Administracija mato sistemą, kryptį, ilgalaikę perspektyvą. Skiriasi atsakomybės lygmenys, bet ne vertybės. Pavaduotojų žodžiai tapo savotiška išvada: ne technologijos kuria ugdymo kokybę. Ją kuria mokytojas – mąstantis, reflektuojantis ir gebantis susitarti su bendruomene dėl prasmingos krypties. Bendruomenės stiprybė – gebėjimas kalbėtis ir girdėti skirtingas patirtis. Vieni jau drąsiai eksperimentuoja, kiti renkasi atsargesnį kelią – ir tai yra natūralu. Brandžioje bendruomenėje svarbiausia ne vienodas tempas, o bendra kryptis. Susitarimai dėl DI naudojimo gimnazijoje nėra ribojimas – tai atsakingo augimo ženklas. Tik aiškiai įvardiję tikslus ir ribas galime užtikrinti, kad technologijos stiprins mokinių savivaldumą, kritinį mąstymą ir akademinį sąžiningumą.

Mokiniai: patogumas ar pažanga?

Ypač prasminga buvo mokinių apklausos analizė. Dauguma mokinių nurodo, kad skaitmeniniai įrankiai didina motyvaciją, tačiau akademinės pažangos poveikį vertina atsargiai. Vyresnėse klasėse – net kritiškiau. Tai rodo ne nusivylimą, o brandą. Mokiniai technologijas dažniau suvokia kaip patogumo ir aiškumo priemonę, bet ne kaip stebuklingą rezultatų garantą. Jie jaučia, kad technologija gali padėti suprasti, bet neišmokys vietoje jų. Ir čia išryškėja svarbiausias klausimas: ar technologija padeda mąstyti, ar tik pagreitina procesą? ar ji skatina savarankiškumą, ar sudaro iliuziją, kad mokymasis tapo paprastesnis? Šie klausimai nuskambėjo kaip atsakingas rūpestis.

Rizikos, apie kurias kalbame atvirai

Posėdyje nebuvo vengta sudėtingų temų: akademinis sąžiningumas, mokinių savarankiškumas, DI naudojimas vietoje mąstymo. Svarbiausia – bendruomenė jau nebėra stadijoje „ar naudoti“. Klausimas šiandien – „kaip naudoti atsakingai“. Tai reiškia, kad sprendimai bus grindžiami ne emocija ar mada, o susitarimu. Ir galbūt čia slypi tikroji brandos žymė – gebėjimas kalbėti apie rizikas be baimės, bet ir be dramatizavimo.

Labai vertinga posėdžio dalis buvo mokytojų pasidalijimas patirtimi, kaip dirbtinis intelektas naudojamas pamokose. Tai nebuvo teorinis svarstymas apie galimybes – tai buvo gyvos, realios pamokų situacijos, atskleidžiančios, kaip DI gali tapti prasmingu pagalbininku. Ypač svarbu, kad dalijimasis buvo atviras – kalbėta ne tik apie sėkmes, bet ir apie ribas. Mokytojai akcentavo, kad DI taupo laiką ir padeda struktūruoti medžiagą, tačiau niekada neatstoja mokytojo profesinio sprendimo. Būtent mokytojas pasirenka, kada ir kokiu tikslu įrankį taikyti, kaip su mokiniais aptarti jo naudojimą ir kaip užtikrinti akademinį sąžiningumą. Ši dalis sustiprino bendruomenės jausmą: mokomės vieni iš kitų. Vieni jau turi daugiau praktinės patirties, kiti dar tik eksperimentuoja, tačiau visus jungia bendras siekis – kad dirbtinis intelektas pamokoje būtų ne efekto priemonė, o pagalba mąstančiam, savarankiškam mokiniui augti.

Mokytojų tarybos pirmininkė, mokytoja ekspertė Zofija Vaitkuvienė, apibendrindama posėdį, kalbėjo labai aiškiai – tarsi sudėdama paskutinius akcentus bendrame paveiksle. Ji pabrėžė, kad šiandien svarbiausia ne apsispręsti „už“ ar „prieš“ technologijas, o susitarti dėl bendrų principų. Skaitmeniniai įrankiai ir dirbtinis intelektas turi tarnauti mokinio mąstymui, o ne jį pakeisti. Jie gali padėti planuoti, diferencijuoti, vertinti, bet atsakomybė už ugdymo kryptį visada lieka mokytojui.

Nutarimas – ne formalumas, o kryptis

Priimtas nutarimas aiškiai įvardija: skaitmeniniai įrankiai ir dirbtinis intelektas turi būti naudojami tikslingai ir saikingai, kaip pagalbinės priemonės mokinių mokymuisi, mąstymui ir savivaldumui stiprinti, laikantis akademinio sąžiningumo principų ir remiantis duomenimis grįstais sprendimais. Tai nėra technologinis dokumentas. Tai vertybinė pozicija. Tai bendruomenės apsisprendimas rinktis ne greitį, o kryptį. Ne efektą, o prasmę. Ne technologijų gausą, o pedagoginę išmintį.

Apie tai, kas svarbiausia

Šis išplėstinis Mokytojų tarybos posėdis parodė vieną labai aiškų dalyką: gimnazijos bendruomenė nėra nei aklai susižavėjusi technologijomis, nei jų bijanti. Ji mąsto. Ji diskutuoja. Ji ieško balanso. Ir galbūt svarbiausia šio susitikimo žinia – ne apie skaitmeninius įrankius. O apie mokytoją. Technologija gali generuoti tekstą. Gali pasiūlyti užduotis. Gali padėti diferencijuoti. Bet ji nemato mokinio akių. Nejaučia klasės nuotaikos. Nepriima pedagoginio sprendimo čia ir dabar. Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, kiek technologijų turime. Svarbiausias klausimas – kiek yra susitarimo, prasmės ir krypties. Ir šį kartą atsakymas skambėjo aiškiai: einame ta pačia kryptimi – tik iš skirtingų atsakomybės taškų. Tai – brandžios, mąstančios ir atsakingos bendruomenės ženklas.

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Nijolė Balčikonytė