Ar internetinė erdvė tikrai yra grėsmė jaunimo skaitymui?

Ar internetinė erdvė tikrai yra grėsmė jaunimo skaitymui?

Daugelis žmonių, ypač vyresnės kartos atstovai, užaugę, nesinaudodami technologijomis, išgirdę žodžių junginį „socialinės medijos“, suraukia antakius. Jie teigia, jog dėl IT jų vaikai ar vaikaičiai kiauras dienas „sėdi telefonuose“, tinginiauja, su niekuo nebendrauja. Taip pat didelė dalis tokių asmenų tiki, jog prieiga prie interneto – tai vilkas avies kailyje: nieko gera nežada. Bet taip ir norisi padiskutuoti, ar tikrai socialiniai tinklai negali būti vienas iš elementų, prisidedančių prie jaunuolių išprusimo, tobulėjimo, vis mažiau populiaraus knygos atsivertimo skatinimo?

Mano nuomone, internetinis turinys turi daug daugiau šansų sudominti mokinius į rankas paimti tekstą, negu mums visiems – esamiems ir buvusiems mokiniams – puikiai žinomas privalomų knygų sąrašas. Taip yra todėl, nes mokiniai iš pradžių jaučia prievartą skaityti, tarkime,  romaną, parašytą nežinia kieno, nežinia kada, o perskaičius net ir sužavėjusį tekstą laukia blogiausia dalis – atsiskaitymas. Būtent tada socialiniai tinklai tampa lyg oazė, teikianti poilsio nuo sudėtingų skaitinių, ir gali net atrodyti, kad visiškai skaitymą nustumia į šalį, tačiau ne. Daugelis jaunimo, taip pat ir aš, naršydami randa tarsi alternatyvą – internetiniame turinyje vaizduojami, pristatomi, aptariami kūriniai, kurie išsiskiria savo laisve (perskaičius nereikia jų pristatyti, apie juos kurti tekstų), ir dėl jų susibūrusiomis bendruomenėmis, į kurias, atvertus knygą, bus galima patekti. Pati, vos ne kaskart naudodamasi įvairiomis medijomis, vis pildau savąjį knygų sąrašą, kuris neateina su terminu ,,privalomas“ ir yra kupinas man artimų temų. Privalomi kūriniai gali pasirodyti gana griozdiški ir nepatrauklūs XXI a. jaunuoliui, įpratusiam prie nuolatinio greito ir įdomaus veiksmo, tad pravartu pasinaudoti socialinių tinklų teikiamomis privilegijomis ir atrasti knygų, kurios grąžintų skaitymo poreikį arba atskleistų jo grožį.

Tačiau, deja, ne visų nuomonė šiuo klausimu vienoda. Juk įdiegus moksleiviui prieigą prie interneto, jis gali išvis nusigręžti nuo, jo nuomone, senamadiško knygų skaitymo: kam varginti save pasenusiais žodžiais ant popieriaus lapo, kai  piršto paspaudimu atsiveria visas pasaulis? Toks jaunuolio argumentas gana svarus, jo negalima smerkti, tačiau, manau, yra būdų, kaip švelniai jį pastūmėti, paraginti skaityti. Bet jeigu jis  višiskai nepasiruošęs keisti nuomonės – reikia ją priimti. Nūdienos jauno žmogaus prioritetai gali būti kiti, jis pripratęs prie kitokio laisvalaikio, tad ir standartai skiriasi – jie aukštensi. Tokie aukšti, jog rašytojas, išgyvenęs abu totalitarinius karus ir aprašęs savo istoriją, deja, bet gali pasirodyti toks pats, kaip rudenį pamatytas geltonas klevo lapas – banalus, niekuo neišsiskiriantis. Žinoma, būtent tokiam skaitytojui reikia parinkti kūrinį, kuris atitrauktų nuo medijų. Kitu atveju, jos gali visiškai pasisavinti  moksleivio laiką,  dėmesį ir imti taip dominuoti, kad šis išvis nebeskaitys. Čia, žinoma, liūdniausias variantas.

Pažvelgus į skirtingus jaunuolių tipus bei santykius su vis dar nauju socialinių medijų naudojimu ir tradiciniu knygų skaitymu, peršasi išvada, kad viskas priklauso nuo individualaus asmens charakterio: nenorėsi skaityti, tai ir vengsi to, gal net peiksi, tačiau galbūt būsi atviras alternatyvoms ir naudodamasis internetu rasi visą begalę kūrinių, galinčių sugrąžinti skaitymo patrauklumą bei džiaugsmą.

Emilija Stankutė, Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė