Integruota pamoka ,,Žmogaus ir gamtos kova“

Integruota pamoka ,,Žmogaus ir gamtos kova. Žvejų istorijos“ ( perskaičius E. Hemingvėjaus apysaką ,,Senis ir jūra”)

Prieš keletą savaičių gimnazijos pirmokai iš privalomosios literatūros sąrašo turėjo perskaityti XX a. pr. amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Ernesto Hemingvėjaus apysaką ,,Senis ir jūra“. Mokytojos teigė, jog šis kūrinys labai įkvepiantis, jautrus ir įdomus, tačiau kaip mums, paaugliams, dažnai literatūros kūrinių skaitymą ir analizę vadinantiems ,,kankinimo forma, nuobodybe“, pasiekti šio kūrinio gelmes? Kaip suprasti literatūros kūrinį ir pritaikyti jį sau, o gal galima pabandyti į literatūrą pažvelgti paprasto žvejo akimis? Ar gali mokytojai pirmokus sudominti, įtikinti, kad perskaityto kūrinio aptarimas, analizė – labai įdomus ir net smagus procesas?

If ir Ii klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms Rasai Rusteikienei ir Nerijai Valinčienei kilo idėja rengti integruotą lietuvių kalbos ir literatūros, biologijos, dailės bei istorijos pamoką ,,Žmogaus ir gamtos kova. Žvejų istorijos“. Lapkričio 7 dieną šioje pamokoje mokiniai atliko įvairias pažintines veiklas, nemažai sužinojo apie Mažosios Lietuvos istoriją, žvejybos kasdienybę, galėjo palyginti kuršių krašto žvejų pasaulį su aprašomu apysakoje ,,Senis ir jūra“. Integruota pamoka vyko netradicinėje erdvėje – Drevernoje, Jono Gižo etnografinėje sodyboje. Pirmiausia beveik dvi valandas vyko edukacija ,,Vėtrungės maišelis – eko draugelis“ (dailės pamoka), leidusi mums susipažinti su vėtrungėmis, supratome, kam jos buvo naudojamos, ką reiškė, kuo skiriasi skirtingų pamario gyvenviečių ženklai, kokių taisyklių laikydavosi Mažosios Lietuvos žvejai jas gamindami. 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas net toks valdžios įsakymas: ,,Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle.“, kurio liepimu ir buvo sukurtos vėtrungės, ribota žvejyba, žvejams šis įstatymas nelabai patiko, bet teko susitaikyti. Smagu, kad turėjome progą apžiūrėti išlikusią autentišką burvaltės vėtrungę, suvokėme, kodėl vėtrungės buvo dažomos mėlyna, raudona, balta ir juoda spalvomis. Visi pamokos metu dekoravome drobinį daugkartinį maišelį su vėtrunge, kurią užlyginome senoviniu angliniu lygintuvu. Dailės mokytoja Rita Batečko vertino mūsų pastangas, motyvavo mus pagiriamaisiais žodžiais.

Vėliau audiogido vedžiojami susipažinome su Jono Gižo etnografinės sodybos ekspozicija. Vyko ekskursija, kurios metu atlikome istorijos mokytojos Ingridos Jančauskienės parengtas užduotis, už kurias taip pat buvome vertinami. Mums buvo suteikta galimybė apsilankyti improvizuotose dirbtuvėse ir atverti garsiojo laivadirbio J. Gižo įrankių skrynią (kažin, ar senis Santjagas laivą ,,pasidirbo“ pats?), susidomėję žvelgėme į vertingiausius eksponatus – išlikusius burinių laivų modelius (E. Hemingvėjaus apysakoje senio laivas juk irgi buvo burinis), supratome, kad burinis laivas žvejams Mažojoje Lietuvoje tarnaudavo ir kaip transporto priemonė. Smalsiai dairėmės ir po rekonstruotą žvejytės (žvejo žmonos) rekonstruotą virtuvę – ji laukdavo iš žvejybos grįžtančio vyro, gamindama jam valgį. Nejučia prisiminiau ir apysaką: juk grįžtančio iš žvejybos senio Santjago nekantriai laukė berniukas.

Dar įdomiau, kad į šią apysaką galėjome pažvelgti ir gamtos mokslų akimis. Užduotis apysaką perskaičiusi parengė biologijos mokytoja Raimonda Kundrotienė. Literatūros mokytojos mus suskirstė komandomis ir prasidėjo varžytuvės. 20 klausimų – 20 atsakymų. Net googlinti prireikė! O jūs ar pasakytumėte, kokį jauką užkabino senis, kad pagautų savo gyvenimo žuvį, kaip jis vadino krevetes, kieno kiaušinius atviroje jūroje valgė senis, kaip nustatyti žuvų amžių?

Pailsėję, per pertrauką pavaikštinėję Drevernos uosto pakrantėmis, o kai kurie vaikinai ir pažvejoję, buvome pakviesti į kūrybinio rašymo pamoką. Galėjome leisti savo mintims lietis ant popieriaus lapo kurdami mums patinkančio žanro tekstą (eilėraštis, esė, miniatiūra, laiškas ar tiesiog rašinio dėstymo pastraipa), atsakydami į klausimą: ar įmanoma nugalėti žmogų? Remdamiesi perskaityta apysaka ,,Senis ir jūra“, šios dienos patirtimis ar pasitelkę asmeninius išgyvenimus, galėjome rašyti iš širdies, mėgautis rašymo procesu, reikšti savo nuomonę, perteikti jausmus. Nemažai kūrybiškų darbų literatūros mokytojos perskaitė ir įvertino, tad aš dalinuosi savo klasės draugės Agnės Riaukaitės ketureiliu:

Žmogaus pergalė glūdi širdy.

Jo didybė – ne kūno, o sielos gyly.

Nors likimas skriaus ir bangos daužys,

Žmogaus jėga – jo drąsa ir vilties spindulys.

Pabaigę pamoką rašėme refleksiją, kuri leido mokytojoms suprasti mūsų mintis ir emocijas. Kartojosi mokinių atsiliepimuose žodžiai ,,patiko bendradarbiauti“, ,,buvo įdomu, įdomiau nei įprastai“, ,,naudinga“. Džiaugiamasi kelione į Dreverną, sakoma, kad maišelių dekoravimas ,,leido relaksuoti“, o galimybė per pertrauką pažvejoti mariose ar užlipti į Drevernos apžvalgos bokštą ir nudžiugino. Agnė Pučinskaitė rašydama refleksiją mokytojoms pasiūlė į šią literatūros pamoką integruoti ir geografiją, nes J. Gižo sodyboje buvo nemažai žemėlapių.

Integruota pamoka pirmiausia ugdė mūsų kūrybiškumą, plėtė kultūrinį akiratį, dar giliau pažinome lietuvininkų žvejų gyvenimo būdą. Buvo akimirkų, kai mums buvo truputį šalta ir truputį nepatogu, bet intensyviai atliekamos užduotys motyvavo, o karšta arbata iš termosų šildė. Ačiū kūrybingoms, talentingoms ir darbščioms mūsų gimnazijos mokytojoms. Manau, kad tikslas pasiektas puikiai, mokiniams įrodyta, kad kūrinių analizė gali būti linksmas ir įdomus procesas. Mano manymu, ši išvyka dar ilgai leis prisiminti šią apysaką.

Ii klasės mokinė Greta Grikšaitė