Danielė ir Darija - su laureačių vainikais!

Sveikiname Danielę Domeikytę ir Dariją Sermontytę, IIIb klasės gimnazistes, iš šventės-konkurso ,,Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“,  grįžusias su laureačių vainikais, padėkomis ir dovanomis.

Mokines kurti skatina jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zofija Vaitkuvienė

Nuotraukoje su mokinių kūrybos vertinimo komisijos pirmininku, poetu Gintaru Grajausku

Gimnazisčių kūryba

Danielė Domeikytė

Meilės galybė

Padangės pakrašty meiliai žiūrėsiu,

Atrodo, tuoj nukentėsiu.

Taip beprotiškai norėdama, aš neišplepėsiu

Bei, tau nežinant, aš tave vis dar mylėsiu.

Norėčiau tikėti, jog kažkur, šiam kosmoso kampely,

Būtų taip lengva ir realu svajoti bei kurti mūsų savą pasaulį.

Pajusti vėl tavąją saugumo aurą,

Kuri padės man net per baisiausią audrą.

Tekantys lašeliai iš tavo akių

Bus sugauti mano meilės trokštančių delnų.

Tavo niekam nematomus demonus,

Padėsiu išauklėti į malonius pasąmonės katinus.

Prisiminus tave,

Pamatysiu tenai save,

Tą nekaltą, platonišką draugystę,

Kuri virto į skaudžią, širdį draskančią meilės galybę.

Darija Sermontytė

Tik laikas

Žinot –  sako, jog kiekvienas žmogus yra menininkas.

Aš irgi  taip norėčiau.

Suprantat –  aš nejaučiu,

Stoviu ir nejaučiu.

Visi kiti jaučia

Pamatę paveikslą,

Sukūrę naują šokį,

Parašę laišką,

Net tie, kaip jie ten – moksliukai!

Gavę 10 į dienyną, jaučia, kad jų darbas –  menas.

Kitą kartą net daugiau nei menas.

Laimės daugiau nei  žmogui, radusiam auksą...

Aš rimtai,

Praėjusią savaitę mačiau.

Bet šįkart ne apie tai.

Šįkart viskas apie tuos menininkus.

Meniški žmonės įžvelgia daug ką,

 Net ir tai, kas nematoma.

Menininkai turi daug draugų.

Na, bent jau daugiau nei aš…

Nes kiekvienas jų –  menininkas, o kas aš?

Rimtas tas klausimas, kas aš?!

Ir tas vis dar neatrastas atsakymas.

Na ir kaipgi aš įsivaizduoju tą menininką?

O va taip:

Sėdi ant suolelio tarp medžių.

Būtent dabar,

Kai tokia galybė lapų.

Menininkas  žiūri, grožisi.

O mano galvoje tik ta moteriškė prie kelio,

 Kuri vis šluoja žaižaruojančius, nesibaigiančius lapus...

Greičiausiai skaitė Sizifą!

Kaip matau, gerą įspūdį paliko.

O va, menininkams

Atrodo, niekas daugiau nesvarbu.

Tik tai, kaip krinta tie lapai.

Tie rudeniniai lapai,

 Tos akytes liejančios spalvos.

Matyt, viena problema tai tik laikas.

Bet tai per daug savitas klausimas.

Gal ne jis problema?

Gal jis tik ženklas?

Kurs perspėja, jog nepamirštume,

Kad mes kaip tie lapai.

Turim savo tik tak, tik tak.

O gal tik tik tik tik tak

Arba tak tik tak tik…

Šiaip ar taip, manau,

Menininkams ir laiko perspėjimas

Tai gražiausia melodija,

Bet gal todėl tiek daug tų menininkų,

Kad jie žino: menas nemiršta

Ir nekrinta kaip tie mylimi rudeniniai poetų lapai…

O juk kiekvienas iš mūsų

Nori išlikti nepamirštas!..

Nuotraukoje su mokinių kūrybos vertinimo komisijos pirmininku, poetu Gintaru Grajausku