Išskirtinė vieta pamokai

Išskirtinė vieta pamokai

Spalio 24 d. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokams buvo pasiūlyta pamoką iškeisti į edukacinę išvyką! Kadangi aš pati vasarą lankiausi Kisinių etnografinėse kapinėse, tad, pasikalbėjusi su lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos mokytojomis Zofija Vaitkuviene,  Ingrida Jančauskiene, sulaukiau palaikymo bei paramos.

Saugiai važiuodami mokykliniu autobusu, jau kalbėjomės, kad gimtąjį kraštą svarbu pažinti kaip ir savo šeimos šaknis.  Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja priminė, kad dabar mokomės apie renesansą, o viena reikšmingų idėjų – protestantizmo skatinimas vartoti gimtąją kalbą, kurią ypač išsaugo spausdintas žodis. Istorijos mokytoja kalbėjo, kad Dovilai, Kisiniai – buvusios Mažosios Lietuvos teritorijos, o kitų metų sausio 15 d. minėsime šimtmetį, kai Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Didžiosios. Gimtosios kalbos mokytojai pasiteiravus, kokia rašytoja aktyviai dirbo, stengėsi, kad abi Lietuvos susijungtų, gimnazistai gana greitai atsakė, kad Ieva Simonaitytė – jos atminimui skirti 2022 m.

Net nepajutome, kaip atriedėjome prie Kisinių kaimo kapinių, kur mokytojos mus paskatino pagalvoti, kaip svarbu atsiminti išėjusius, jų gražius darbus. Net yra senųjų religijų tyrinėtojų pastebėjimų, jog stiprios tik tos tautos, kurios deramai gerbia mirusiuosius.

Stabtelėjome prie pirmos kapavietės. Čia kartu su žmona ilsisi J. F. Kelkis (1801 m. birželio 10 d. Piktupėnai – 1877 m. vasario 19 d. Kisiniai). Tai Mažosios Lietuvos pedagogas, poetas, spaudos ir raštijos darbuotojas, vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų. Kretingalėje jis mokytojavo, buvo įsteigęs parengiamuosius kursus mokytojams. 10 paskutiniųjų metų  praleido Kisiniuose, pas dukrą Dėringių šeimoje. Dar labai gražus faktas, kad J. F. Kelkis, pats būdamas vokietis, rūpinosi, kad germanizacijos metais lietuvininkai kalbėtų lietuviškai, kad bažnyčioje galėtų melstis gimtąja kalba. Mokytoja Z. Vaitkuvienė pasigėrėjo, kaip kitatautis Kelkis  pagarbiai, atsakingai elgėsi toje vietoje, kur gyvena. Ji priminė, kad Dovilų etninės kultūros centro iniciatyva yra įsteigta Jaunojo publicisto premija, paragino trečiokus rašyti publicistinius straipsnius, kad ugdytųsi pilietiškumą, mokytųsi kultūringai išsakyti nuomonę.

Šalia lietuvių periodinės spaudos pradininko J. F. Kelkio ilsisi ir kitas labai svarbus mūsų istorijai, pasipriešinimui prieš Rusijos carizmo režimą žmogus. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gelgaudų atstovas Antanas Gelgaudas. Mokytoja I. Jančauskienė papasakojo, kad jis –  1831 m. vyriausias sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas. Istorijos mokytoja paminėjo  įdomų faktą –  Antanas Gelgaudas palaikė Napoleoną I: 1812 m. savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką, norėdamas padėti sutriuškinti carinės Rusijos kariuomenę. Už nuopelnus prancūzų kariuomenei suteiktas pulkininko laipsnis. Vėliau karvedys stojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą. Išgirdome, jog po pralaimėjimų pasitraukdami sukilėliai perėjo Prūsijos sieną ir Dovilų seniūnijoje A. Geldgaudą nušovė, todėl palaidotas Kisinių kapinėse. 

 Vėliau aptvarkėme kapinaites, uždegėme žvakutes, taip pagerbdami Klaipėdos krašto šviesuolius. Juk jų kilnūs, prasmingi darbai gali įkvėpti ir šiandienos žmogų! Apžiūrėję kitų antkapių, kapinių vartų užrašus, pagalvojome –  vieta ypatinga  unikalia istorija, o juk visai čia pat gyvendami galėjome apie ją ir nesužinoti, jei nebūtume pamoką iškeitę į edukacinę išvyką.

Danielė Domeikytė, IIIb kl. gimnazistė

Zofija Vaitkuvienė, gimnazijos mokytoja

Nuotr. Augustės Petreikytės, IIIa kl.